Seniai jau miestai, o ir miesteliai sužibę švenčių laukimu. O laukuose - pati tamsybių tamsybė. Nė sniego skaisčių lopelių nebeliko. Lauki nesulauki, kol rytas praauš. Vos pakilus, rodos, tik šen bei ten pasisukinėjai, o jau ir temsta. Tik žiemos ryto dangus puošnus kaip niekuomet įvairiausiom spalvom bei atspalviais lyg iš siurrealistinio paveikslą ir taip brangus kiekvienas saulės spindulys auksina ištvinusio upelio taką kažkur ten, tolyn į dangų. Gal liūdesys, gal tik žiemos miegas ir ramybė, laikas, skirtas poilsiui prieš pavasarinį bruzdulį. Laukų laukai - ir nė gyvybės. Rodos, eitum sau eitum taip be galo lyg per beribę dykumą ar prerijas. Ir iš kur tokia begalinė tuštuma tokiam nedideliam krašte, kai žinai, jog tikrai kažkur sūkuriuoja tiesiog srautai mašinų ir žmonių? Žemė tyli, dangus tyli, medžiai apsnūdę, paukščiai pradingę. Toks vienas kuklus žmogelis, toks tipiškas plačiame ir svetimame pasaulyje. Svetimame, kai eini tik pro šalį ir dairaisi iš tolo į nepažįstamas, baugias ir tamsias tolumas. O jeigu imsi ir žengsi žingsnį ten, kur ir baugina, ir norisi?

Ilgai klydinėjau per kalvas, apžėlusias samanom, seniai nepjautus Žolynus. Susibraižiau brūzgynuose, lig juosmens įmirkau žliugsinčiuose pelkynuose, kol ieškojau savo papartyno. Nebuvo tako, grūmojo murzinas ruduo (o gal besniegė pasimetus žiema), kai kur išnirdavo iš miglų įtarus, stebintis vietinio žmogelio žvilgsnis. Visa ir visi man atrodė baugūs, iš pelkių išnirę nedraugingi gyventojai, skurdi žemė, išsiklaipę, nunykę augalai. Bet lyg vedama kažko, užsispyrus ir užsimerkus ėjau ten, kur girdėjau vienintelį gyvą, skaidrų, švarų garsą - veržlaus upelio čiurlenimą, gausybei šaltinių pritariant savo varpeliais. Ar tu girdėjai kaip tamsa prabyla, kada jos pirštai keičia tavo veidą? Girdėjai, ką tuomet pasako visas temstantis kūnas - jis šnibžda dainą, vienintelę ir tikrą odę šviesai. Ir tik tuomet aš suprantu: tamsa - šviesos sesuo. Ištvinusio, šniokščiančio upelio putos aptaškė kojas šaltuku - tikrai aš čia esu, radau gyvybę miegančiam pasauly. Dabar jau galiu verkti čia, prie upelio, nes skubrūs, skaidrūs vandenys greit nuneš ašaras. Šitam plačiam ir svetimam pasauly.

O ten, anapus, kiti pasauliai: spalvoti akmenėliai, lengvai siūruojančių žolynų glamonė, mažų žuvelių naivus smalsus baksnojimas, sidabro raibuliai, atsispindintys veide, rimtas žaliojo princo žvilgsnis. Priglaudžiu delną tik vos vos, pačiais pirštų galiukais, - ar dar gali kas būti toks gaiviai švelnus? Čia verkdama sėdėjau aš, čia mano namai. Dulksna mažais perliukais pinasi į plaukus, įsunko varvančios blakstienos. Aplink kiti pasauliai, panirę į žaliuojančių rugių lauką. Ir nežinau, kas dabar, - ruduo, žiema, o gal Velykų laukti? Ant kalno dar kažkas aria. Prunkšteli - matyt, brūzgynuose užmirštas arklelis. Užsiglaudus smagu klausytis medžių, jūros šniokštimo. Kad ir kur eitum, liptum, slėptumeis - juk niekada nesi vienas šioj žemėj. Nykiausioj dykynėj prisėsk lyg ir vienišas, bet visai šalia išgirsi kalvą gaudžiant, smėlį šiugždant aplink kojas, vėją, grojantį dangiškomis fleitomis. Tuoj atsiras ir skruzdėlėlė, netoliese nutūps varnas, visi stos ir glausis šalia, į tavo pusę, tik tyliai sėdėk atvirom akim ir ausim, nedrumsk to, kas supa tave nuolat, dabar, čia ir visados, o gal net išgirsi ir paslaptį.

Vieną dieną, ak, vieną dieną varnas taps baltas, dangus nusileis taip žemai, jog galėsiu liesti žvaigždes, gyvatės geluonis taps nenuodingas, kulkos nesės mirties, nakty nušvis Saulė... Ak, vieną dieną dykumą užlies jūra, mano šešėlis pradės šokti ir gal būtent tada atsižadėsim visų Didelių Dalykų: didelių bombų, užtvarų, didelių šalių, karų, didelių vyrų klaidų. Nurimk gi pagaliau, paseksiu pasaką, kodėl virš mūsų nepraskrido Angelas, nes Laimei vietos pasaulyje nėra, todėl jinai svečiuojasi taip trumpai, - trumpiau nei spėjame suprasti. Bet gal... šiuo metu, šią pat akimirką danguje yra mažas Dievas, kuris ruošiasi padėti... pamatyti dar vieną stebuklą.

Pabudau naktį įsišėlus vėtrai. Traškėjo, braškėjo, švilpė, kaukė, dundėjo, šniokštė, bildėjo visi pašaliai. Pirmiausia nusmelkė nemaloni mintis - nejau bus prasidėjusi pūga, taip šviesu už lango, gal nė nežadinti sūnaus į mokyklą. Bet kažkur į skardą suteškėjo lietus, nurimau. O iškišus nosį pro duris, pajutau šiltą jūros vėjūkštį, sumaniusį padūkti. Ir žvaigždės ryškiai švietė, išlindusios viena kita pro lekiančius gauruotus debesis. Dar ne žiema, ir gerai, nors ir taip jau šiemet šilumėlė ilgai laikosi. Turbūt nepamenu, kada jau buvo lapkričio viduryje gyvuliai visi lauke, o krūmai baltuoja kačiukais. Ir didžiausi slunkiai spės laukus susiarti, žiemos pašaro sutaupys. Net grybą vieną kitą dar gali rasti, porų, petražolių, rūgštynių, žaliuojančių darže, parsinešti. Bet kažkodėl taip užsimanau dilgėlių. To gero pakanka visuos pakraščiuos, tik viskas kažkaip užmiršta, paniekinta. Nekilminga mat daržovė, pati visur želia, dar ir kandžiojasi. Prisikroviau pilną puodą, pakaitinau, o paskui - pirmyn, visos lėkštės žaliuoja: žalieji blyneliai, žalieji maltinukai, žalioji sriuba, žalieji virtinukai, pažaliavusi košė. Tik prieskoniu negailėk, kad vaikai nesiraukytų nuo specifinio dilgėliško kvapo, patvoriu kvepiančio. O gaunasi iš to šviežutėliai brokoliai, kaip kalafiorai, kitam - špinatai, artišokai. Kuo ne egzotiška, su krūva 11 vitaminų ir geležies, ir sotu lyg mėsos gabalą sukramsnojus. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo mažiau norisi valgyti, tuo labiau užmirštu mėsą ir parduotuvinius produktus, nežinia iš ko (sako, iš tualetinio popieriaus ir krakmolo, su rausvu dažikliu). Atvažiavę miestiečiai tarsi išbadėję puola prie paprastučių mano valgių - tikras skonis ir kvapas. Atrodo, čia vis gryname ore, fizinio darbo per akis, o sukramsnoji ryte obuolį, perpiet - duonos su pienu - ir tokia palaima, šviesa ir meilė aplink, energijos - kaip užsukta. Kažkaip keistai, juokingai man atrodo varguoliai, dėstantys apie ypatingas dietas, liekninančias kapsules, sporto sales, treniruoklius - vienos išlaidos, o ar atsiranda šypsena, gelmė, švytėjimas veide, jei bent centimetru įtaikai į žurnalinės lėlytės matmenis? Manau, pirmiausia reikia save pamilti tokį, kokį Dievas sukūrė, tau padovanojo. Mano kūnas - mano geriausias draugas ir vedlys žemėje. Reikia tik jį gerbti, pripažinti ir mylėti taip, kaip buvo skirta Dievo. Tavo Dieviškasis Aš - geriausias tavo draugas. Jis - sielos klajoklės namai, poilsio vieta. „Na ir kaip tu sugebi mylėti, šviesti šitame kasdienybės, buities, materijos apsivėlusiame mauryne?“ Anaiptol, pradžioje visai nėra lengva atsikratyti iš tėvų, visuomenės gautų, įsigėrusių stereotipų, kurie ir šiaip kasdien iš visų kerčių, vitrinų, žurnalų, „durnadėžių“ (televizorių) kalami į galvą, akis, ausis. Bet vieną rytą staiga stabtelk - o kurgi tikrasis Aš?! Ar nusenusi žmona kalta, jog nesuspėjo laiku pašildyti sriubos; ar diktatorius viršininkas, kuris apkartina kiekvieną darbo dieną; ar abejingas, bukas, persigėręs vyras, su batais įsirioglinęs į lovą; ar bambeklė uošvė, o gal rudeninė depresija? Ieškodamas kaltų kituose, sekdamas kitų pėdomis, prarasi individualią prigimtį. Tik suprasdamas, kad esi savo paties esmė, tapsi savo paties šeimininku. Nedaugelis yra visiškai sąžiningi su savimi, bet tai įmanoma. Kad būtum teisingas sau, visa, ką galvoji, sakai, darai, turi sutapti. Kai išmoksti būti sąžiningas ir mylėti iš širdies, tada ir peržengi Laisves slenkstį. Tuomet niekas nekaltas dėl nieko, dingsta baimės, prievolės, taisyklės pagal „visuotinį kodeksą“. Kiekvieną žingsnį renkuosi tik aš pats, to žingsnio pasekmes irgi prisiimu tik pats. Nėra žodžių „toks likimas“, „tokia jau mano laimė“, „nieko nepadarysi“, „kitaip negaliu“, „neturiu laiko“, „ką pasakys maniškiai“ ir t.t. Aš prie nieko neprirakintas, nieko neprivalau, visada esu Laisvas rinktis: dar pasėdėti toj pačioj baloj ar atsistoti ir eiti kur sausiau, o gal dar pabandyti pasėdėti kitoj baloj. Niekas tavęs negali įžeisti, varginti, trukdyti. Tu pats sau leidai įsižeisti. Trūksta meilės, švelnumo? Pasėk juos ir nuimsi tokį derlių, kokį pasėjai. Abejoji, ar esi vertas gyventi milijonų dolerių vertės name, gal jis - tik turtingiesiems? O kodėl daugybė žmonių gyvena tokiuose - jie tiki, jog yra verti. „Įvedama“ tokia programa į protą, sąmonę, pasąmonę ir, įdėjus noro, pastangų, „imamas derlius“. Juk nekasi bulvių, jei sėjai morkas; nepasveiksi, jei manaisi pasmerktas tokiai ligai; nepraturtėsi, jei manaisi esąs amžinas vargeta ir slėpsies po tiltu.

Ilgai stovėjau lyg basa žuvėdra pajūry ant akmens. Šiltos jūros bangos glamonėjo kojas, minkštos putos viliojo vis tolyn, gilyn į žaliosios bedugnės jūros akis. Gūdi, beribė, begalinė ir švelni, glostanti, priglobianti jūros galybė. Kairėje - leidžiasi saulė, dešinėje - kyla nakties debesys, tolumoj žiebiasi laivai. Kranto smėlis ir liaunos kopų pušys, lyg peiliu nurėžtos jūros galybės, gal tokią audringą dieną kaip ši, kai medžių viršūnės linksta lig žemės. Ar sustabdysi ją, įveiksi jos galią, menkas žmogau, skruzdėliuk? Daugiau nei juokinga. Tokia šlapia, basa, jūros druska nugramdžius sielą ir kūną, įėjau į miestą išsidraikiusiais plaukais, nusklendus kažkur ten, į žaliąsias jūros gelmes.

Nagi, sustok mažumėlę, stabtelk. Ar žinai, kažkas šį rytą tau nusišypsojo, nors gal to nepastebėjai. Kažkas tikrai laukia tavo šypsenos, šiandien, dabar. Tai, ką galime parodyti gero ir gražaus bet kuriai būtybei, neatidėliokime rytojui, nepamirškime ir padarykime tuojau pat. Kiek daug darbų tave erzina, kiek daug dalykų tu nepakenti, kiek daug kas tave slegia. O jei pamėginus juos pamilti? Juk visi atėjom iš ten pat ir ten pat išeisim. Kaip gali mylėti visus, apkabinti visą pasaulį, melsdamasis ant savo Meilės kalno, kai pasaulyje šitiek kasdieninio blogio?! Bet ar bandei kada pastebėti, nedrabstęs į šalis - čia juoda, čia balta, - jog net didžiausiame prieše gali atrasti Dievo kibirkštį. Labai mažai yra tokių, kurie jos neturėtų. O jei tą kibirkštį pūstelsi, įmesi bent šapelį? Ar dažnai pasakai gerą žodį, išskyrus mechaninius „ačiū“, „sudiev“ ir „labas“. Bet kam, pirmam sutiktam, net jei tai medis, katė, balandis. Pabandyk pajusti žodžio magiją. Visai neatrodys tuomet keisti, lyg beprasmiai vėpavimai, užkalbėjimai nuo ligos ar nelaimės.

Ak, kaip sunku pasakyti kažkokiai susisukusiai šlavėjai: šį rytą taką nušlavėt lyg princui, ačiū už rūpestį; o sudirgusiai dėstytojai: šviesiau akyse, kai pasiklausau jūsų išminties; išvytam į gatvę šuniui: laikykis, drauguži. Turbūt kvailai skambėtų ir atrodytų tokie paprasti, nuoširdus, rūpestingi žodžiai. Vienas pasišiauštų, kitas nesuprastų, tyčiojies ar ką, tas prie smilkinio pasukiotų. Na ir tegul tą pirmą kartą, bet stabteltų nors akimirkai, nuo sudirgimo, liūdesio, pykčio bent minutėlei atsitrauktų. Kiek daug drąsos reikia mylėti, bet dar daugiau jos reikia leisti pačiam būti mylimam, tiesiog šiaip. Net jei esi ne milijonierius, ne topmodelis, ne kitaip naudingas asmuo. Esi vienintelis, unikalus, nepakartojamas. Taip, taip - ir tu taip pat. Skorpionas, musmirė, vėžlys, bebras, vilkas ar gyvatė, vagis ar prostitutė, vadybininkas ar ligonis, vaikas ar nukaršėlis. Kodėl mes taip slepiam Dievo kibirkštį savy, po sluoksniais abejingumo, šaltumo, pykčio, egoizmo, didybės, pasipūtimo. Bijom būti geresni, dėmesingesni. „Žmogus žmogui – vilkas“ - vargu. Žmogus gali prisijaukinti net labai pašėlusį vilką. O kiek kainuos žmogui prisijaukinti pasiutusį žmogų? Net baisią ligą gali prisijaukinti ir su ja gyventi. O jeigu tau, nepažįstama, šįryt pasakysiu: šį puikų rytą dovanoju tau! Kaip sureaguosi, kokia bus pirmoji mintis? Štai kaip nes priimam nuoširdų, net naivų gėrį, tokį visai paprastutį, be jokių išskaičiavimų, „gauruotų“ minčių, išlygų.

Sniegas jau gerokai įsismagino, įskilę langai apšarmoję gražiais raštais. Traška baltai pašiurpę smilgos. Kepšt, kepšt, pakąsti šaltuko lapai gūžiasi ir krenta, krenta šiltu braškiu kilimu ant tako. Saulelė jau taip sunkiai, įraudusiais skruostais kyla kažkur pietvakariuose. Jau vienuolikta valanda, o vis dar baltuoja pievos. Paskutiniai kopūstai liko darže, mėšlavežis, arimas, kasimas - ir žemelė galės ilsėtis tą ilgą, begalinę žiemą. Katinai glaustosi, ieško šiltesnio kampelio. Karvė lyg dar norėtų išlėkti į pievas, bet šalta nosiai, pasinėrus į apledėjusius žolynus. Vėl prisimenamas su meile krosnies brolis molis. Ištraukiami pūkiniai patalai. Daugiau nieko ir nereikia: ugnelės gyvybės, garuojančios arbatos ir susirangyti šiltai savo urvelyje. Tik ne visi nurimsta taip manydami. Matyt, medžioklės metas prasidėjo, nes pokši iš visų pusių. Ką gi, per pačius rinkimus seniūnas su deputatais smaginosi šautuvais mosuodami. Bet padarė berniukai klaidą, - įžengė į mano žemę drumsti ramybės. Kiek alkanų vaikų namie turit? Kiek parų patys nevalgę? Kad drįstat ramia sąžine medžioti antis, kurių net nevalgysit, nė šuo jų neės taip sudarkytų, mėsos ir švino gniužulo. Gal patys užauginot jas, prižiūrėjot sau pramogai? Net akmens amžiaus žmogus žinojo, kad einama į medžioklę išalkus. Net gazelės miega šalia liūto, kai jis sotus. O ar kada pasotinami tie persisotinę dvikojai padarai? Tiek ir tegaliu padaryti, kad apginti savo žemės gabalėlį. O jei taip kiekvienas saugotų, prižiūrėtų bent tą lopinėlį žemės, ant kurios stovi - ir tai būtų nemažai.

Lapkritis baigiasi. Pati tamsybė, o aš tik sėdžiu naktį lauke ant kelmelio. Tokia šiluma ir ramybė, vėjas švelniai glamonėja skruostą, vasaros vėjas, bet ne rudens. Tikrai nepaprastai ilgas ir minkštas ruduo, net galvoju, ar nesikraustyti nakvoti į lauką po lig žemės išsišakojusia laukine obelimi? Tik mirtina tyluma įspėja - deja, ne vasara dabar, neišgirsi naktį nei žiogelio krepštelint, nei lakštingalos čvirptelint, o vien žaviai murzinas ruduo aplink. Na, dar tirštai žaliuojantys rugiai, kurie atrodo visai nerealiai, kaip plastmasiniai žali kilimėliai. Ir ne pavasaris dabar, kad ir kaip stengtųsi alyvos praskleisti savo lapelius. Iškeliu galvą į dangų ir toje amžinybės tyloje tarp žvaigždžių, dangaus ir žemės pasijuntu visiškai vieniša, ir vieninga dulkė, ir visata vienu metu: „supratimas, jog pasaulis efemeriškas, gali būti vienas didžiausių žmogaus privalumų“. Pasauliui turbūt niekad nenusibos konfliktai ir puikavimasis, pasipūtimas. O Anglijoje, sako, dabar žydi rožės ir krokai. O Lietuvos miestuose, sako, vitrinos kvepia Kalėdomis. Vieni dejuoja, jos vėl reikės galvoti, kokių čia dovanų nupirkus, o giminių, draugų tiek daug, kiti siūdinasi prašmatnius rūbus ir jau dabar užsisako vietas restoranuose; siuvėjos nepakelia akių nuo žėrinčių audinių; vaikai krato taupykles fejerverkų poškėjimui; vargetai pats smagumas klaidžioti po miestą ir vertinti išdabintas vitrinas, o aš laukiu Saulės. Aš vadinčiau Kalėdas Saulės švente, kai dienos, lyg iš laumių miglų, išnyra iš lapkričio tamsybių. Saulė nedrąsiai pradeda žvilgčioti pro niūraus debesies kampelį ir vis daugiau ir daugiau jos aukso dulkelių pažyra žemėn, sužvilga sniego nekaltybėj ir atsispindi žvaigžde niūriausių žmonių akyse. Tai Vilties Šventė, kai tas krislas šviesos padeda sulaukti pavasario, nors priešaky dar - šaltis ir pūgos. Kažkas pasakė: kai bus sunaikinta paskutinė beždžionė, žmogus liks vienišas. Man atrodo, jog dabartinis žmogus pasijunta vienišas vien netekęs paskutinio cento kišenėje. Na ir kas, kad lakštingalos tyli, nešiurena tavo pėdų tyliosios skruzdės, nenukrenta ant tako nei vienas lapas, prasmego nebūtin žiogų muzikėlė. Apsidairyk: juk tie, kurie pagaliau pasiekė išsvajotąjį milijoną ar net milijardą, įkalino save auksinėse vilose, staiga pasijuto vieniši, pasinėrė į kvaišalus, nebenori gyventi arba kloja didelius pinigus, kad pabėgtų į pirmykštę negyvenamąją salą. Pats geriausias žmogaus statinys niekad nesusilygins su žolės kupstu, kuriame džiaugsmingai griežia žiogai, nes „esi arčiau Dievo, kurio didžioji knyga visada atversta priešais tave“, ir tai, beje, nekainuoja, tam nupirkti nėra tiek pinigų.

Gruodžio penktą dieną dar kai kur lauke ganėsi gyvuliai, nesuspėję paskui vagą dar arė laukus. Saulutė tik švyst iš niūrių debesų ir aplink pažiro šypsenom. Žmogus juk Saulės vaikas, kad ir kaip besipūstų esąs už viską ir visus didesnis, aukštesnis. Lyjant lietui, žiūrėk, ir apima liūdesys. Apsnigus, pripusčius jau ir galvoji, kaip į šiltesnius patalus įsirangius. Nušvitus Saulei, rodos, nei valgyti, nei miegoti nebereikia - tiek daug aplink judėjimo ir reikalų. Bet žmogus - dar odos maišas su ataugomis, kuris inkščia vien nuo menkos rakšties, įsivaizduoja esąs vienvaldis viešpats. Niekaip nenori pripažinti, jog yra tik grandis, susieta vienoje grandinėje ir su paukščiais, ir su medžiais, ir su skruzde, ir su banginiu, ir štai su tuo pašiauštu vėjo debesiu. Su visais gali būti vienybėje, kartu semti gyvybę iš to paties šaltinio ir būti toks pats akylas kaip pelėda, ausylas kaip šikšnosparnis, gajus kaip varputis. O gali kvailai traukyti grandinę po atskiras grandis, kol ir pats subirsi į druzgus.

Gruodžio šeštą pabudom užpustyti. Šiaurės vėjas visai įsišėlo. Bet linksma, ir tiek: naktis žėri sniege mėnulio pilnatim, diena - žiba saule medžiuose sniego karoliais. Tik dviračiu kelio nebebus. Teks prisiminti keliones pėsčiomis kačių takeliais tarp pusnynų.

Mėnulis vėl apsigobęs šviesių miglų aura - keisis oras, matyt, atšils ir nutirps visi netikėtai užgriuvę sniegai. Dangus grėsmingai raudonas - pakils vėjas, kuris pikčiau kanda nei didelis šaltis. Net šitam atkampiam pelkių kaimely jaučiasi Advento dvasia, viskas kažkaip nutykę, nurimę. Girtuoklėliai, ir tie kažkur užsislėpę savam kampe patylom vograuja, kai šiaip skambėtų visos kalvos nuo „žalti, žalti“. Jokiam kitam Lietuvos kampely negirdėjau tokio pagoniško keiksmo vos ne kiekvienam kieme. Visi dabar daugiau griebiasi kraupių rusų klajoklių daugiaaukščių tiradų. Prisiminiau močiutės pasakojimą apie žalčius, kurių būdavo tiek daug, jog juos laikydavo tiesiog namiškiais ir vakarienei įpildavo atskirą dubenėlį su pienu. Susirinkus žalčiams prie pieno, vaikai net buvo sugalvoję žaidimą: mediniu šaukštu kaukštelna žalčiui per galvą ir liepia lėkti pasiimti duonos, o negerti vieno pieno. Dar pasakojo, jog žalčiai pranešdavo apie artėjančią didelę nelaimę, karą, marą ar badą. Tuomet jie visi lyg susitarę susirinkdavo iš visų miškų ir kiemų pašalių į krūvą ir iškeliaudavo keliu kažinkur kaip judantis, šnarantis kilimas. Kad ir kiek vaikštau dabar po savo papartynus, spanguolynus, dar nemačiau nei vieno žalčio. Tik vaikai kartą buvo parnešę gluodenų porelę. Nejau žalčiai būtų iškeliavę?

Vis dar spengia žiemos tykuma. Dangaus gilumas, siuvinėtas aukso karolėliais, žybt nukrito vienas, kitas, kas juos beprisiūs. Gruodžio vidurys, bet nežinodamas per langą pamatysi vasario pradžią ar rudens pabaigą. Patvinęs upelis taip ir nespėja nuslūgti, o jo dugne jau nedrąsiai, bet sužaliavo žolynai. Lyja. Laukų tykioj vienatvėj, ramiam žiemos snauduly vis dėlto niekad nebūsi vienišas. Savo išmintį kranktelna ant žemiausios pušies šakos nutūpęs kranklys. Nerimsta varnos, pirmos iš aukštybių viską pastebėdamos ir visu būriu skubėdamos pirmos pranešti. Labai jau jos žmonių nemėgiamos, kaip nemėgiamas kiekvienas pasiuntinys su blogomis žiniomis, nors jis tik perduoda žinią, o nėra dėl jos kaltas. Varnos juk iš tolo praneša, kur didžiausias šiukšlynas, nešvara, baksnote baksnoja toje vietoje žmogui apsikuopti. Jos ir mirties saugotojos, globėjos. Virš mirusiųjų miesto - kapinių vis suka ratus, tyliai debesim nusileidę, rimtom akelėm mirksi ir tartum pasimeldžia už mus mirusiesiems. Jos nutupia visus sodybos medžius ir kantriai laukia, kol galės palydėti dangop atsiskyrusią nuo kūno sielą. Iš tolo matau, jog tuose namuose sunkus ligonis ar mirštantysis. Ne varnos dėl to kaltos, kad mes taip apsišiukšlinę. Ne jos kaltos, kad mes taip bijom mirties, rūpesčių, vargo dėl mirštančiojo, kad nemokam priimti mirties kaip gyvenimo neišvengiamybės, kaip vieno tarpsnio iš gyvenimo. Gyvenimas - tai grožis, siaubas ir pažinimas. Mirtis - tai tik laiko priešybė. Juk ji visuomet su mumis per ištiestos rankos atstumą, per mirksnį nuo mūsų. Ir čia pat matau, kaip senutė, besiruošianti keliauti anapus, išgabenama į ligoninę, nuperkama sočiai brangių vaistų, pasikalbama su geriausiu gydytoju, prijungiama prie naujausių stimuliuojančių aparatų. O tada sakoma: aš padariau viską, kad nenumirtų, bet vis tiek numirė. Mirtis sumenkinama iki valdomos žmogaus pasipūtusios, kvailos baimės.
O kur norėtum numirti tu? Ar apsuptas žalzganų ligoninės sienų, svetimų, surambėjusių nuo kasdieninių negalių aplink žmonių ir sterilaus, dezinfekuoto oro, chloruotos patalynės?

Pamažu ir kaime pradeda kvepėti Kalėdomis. Pirmiausia pasipuošia parduotuvės, o lentynos tiesiog užverčiamos prekių gausybe. Kaimo keliuke dar tylu, nei mašinų, nei žmonių, tik dūmelis rūksta iš kaminų. Visi galvoja ką čia pardavus prieš Kalėdas, arba suspaudę taupo, niekur nekiša nosies, kad per šventes atsigriebtų. Pamaldžios moterėlės, išsišveitę trobos kampus, nulėkę pas vietinę kirpėją, iškepę tradicinio žemaičių pyrago, ragaišio, laukia kunigo apsilankant. Apima didžiuosius ūkininkus tiesiog pamaldus dosnumas, nors per kitas dienas metuose jų sunku ko nors priprašyti. Ir, pastebėjau, kuo daugiau turi žmogelis materialinių gėrybių, tuo daugiau dejuoja ir tuo mažiau tikėkis, jog būsi pavaišintas bent kriaukšlele. Man tai taip neįprasta, nes tiesiog į kraują įaugęs močiutės pamokymas, jog kiekvienam prašančiam turi paduoti ne tik vandens, bet ir uogų, cukraus į jį jdėti. Taip ji ir darydavo, nes nežinomi Dievo keliai, gal būtent šiandien Jis užklys pas tave, o tu Jį atstumsi.

Pabundu vienąryt ir - oi, kur tas Nojaus laivas? - aplink ribuliuoja ežerėliai, šniokščia upelis, nelikę takelių, viskas išsislapstė po vandeniu. Gal ir nekeistas tas keistuolis kaimynas, statantis povandeninį laivą. Dabar jau tikrai būsiu atsiskyrus nuo visų ir nuo visko. Bet visai smagu jaustis lyg salos pily, saugomai vandenų iš visų pusių ir dar be nuleidžiamo tilto. Kur ne kur žiba pienės kupstelio spindulys, pelkėj baltuoja „kačiukai“, net iš tolo šviečia kaštono variniai pumpurai - kaip ir pavasaris būtų, tokia šilumėlė, kad niekaip nesinori galvoti apie artėjančią žiemą. O galbūt jos ir nebus?

Tokia Tykuma ir Vienatvė, kad didesnės Dievo Dovanos nė negali būti, nes tik būtent tada suvoki tikrąją savo vertę, tikrąsias savo mintis, tikruosius savo sugebėjimus ir galimybes, tikrąjį savo kūno ir sielos balsą. O argi ne kiekvienas nori žinoti, kas aš esu, ką aš galiu, kokia mano paskirtis čia, kas ta laimė. Ne iš dyko buvimo šventi žmo­nės išeidavo į neįveikiamus kalnus, neišbrendamas dykumas, kad atsitrauktų nuo šurmuliuojančio nerimo, kuris ilgainiui užkrečia, užvaldo, „pratašo akmenį“, o tam, kad suvoktų Tikrąją Esmę, neįvyniotą į buities, visuotinių nuostatų, įstatymų, prietarų, stereotipų, ambicijų, pavydo, apgaulės, menkystės, agresijos skarmalus. Svarbiausia, kad vieną kartą tikrai nušvitus protui ir sielai, daugiau nepapulsi į tas pinkles, visuotinai suvokiamas ir priimtinas, bet nešančias kažkodėl tik ligas ir nepasitenkinimą, suirzimą, nervingumą, depresiją ir puolimą į dar didesnį kraštutinumą, visai atitolusį nuo gamtos dėsnių ir todėl dar skaudžiau trenkiantį atgal. Ar susimąstome, kad nebūtina baigti didelių aukštų mokslų, kad galėtume gerai jaustis čia ir dabar. Dievas Kūrėjas yra mumyse, mes Jo paveikslas ir atspindys. Kol ieškosime kaltų kituose - nebus ramybės, kol mėgausimės tariamo kankinio aura, nebus lengvumo. Juk taip mėgstama sakyti: ką galiu padaryti, jei vyras girtuoklis, blogi įstatymai, netikusi valdžia, nėra darbo, trūksta pinigų, prasta sveikata, prakeikimas, nelemtis ir t.t. Asilėlis neša, ant jo ir krauna. O jei pabandžius pasipurtyt? O kam toliau kankintis, kelių daug, net jei nepakaks išminties iškart teisingai pasirinkti, - eik, gyvenk, kurk, ieškok tol, kol niekas nebegalės nubraukti šypsenos nuo tavo veido ir viskas aplinkui atrodys kitaip.

„Šneki kaip kokia stoikė, bepiga tau sakyt pamokslus, kai sėdi viena pelkynų glūdumoj“, - girdžiu burbant. Bet aš esu eilinė statistinė moteris, ne didesnė ragana ar žolininkė negu kitos. Galbūt kiekvienas, čia pasėdėjęs kartu, staiga pajustų ir suprastų tą patį - oi, kur mano akys buvo anksčiau. Žinoma, tai ne vien tik fizika, viskas paprasta ir aišku, kartu įdomu ir neaprėpiama, tik stabtelėk, įsiklausyk, įsijausk. Mintys yra energija. Kai jos bus aiškios, galėsi sukurti bet ką, ko tik panorėsi. Yra toks fizikos dėsnis - minčių sukelta energija tampa fizine ir duoda rezultatų. Prisiimk kartą ir visiems laikams atsakomybę už savo gyvenimą - šį akimirksnį gali pakeisti savo gyvenimą. Pats!

Nėra absoliučios Tiesos. Jei ką nors suvoki kaip tiesą, tai ir taps tavo tiesa. Įsivaizduok amžiną gyvenimo meilės pojūtį - jei skleisi jį aplink, jis atsispindėjęs grįš pas tave. Juk turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris norėtų sau ligos, nelaimės, neapykantos. Tai ir pasakykim ryte vos pabudę lyg maldą, mantrą, ko norime. Tik nieko neigiamo: nenoriu sirgti, o teigiama: noriu visada būti sveikas. Tai ir yra visi dideli burtai, esantys kiekviename iš mūsų. Patikrinau savo kailiu - suveikia, todėl ir pasakoju, gal pravers kitam, kuris pasirinks būtent tokį požiūrį ar gyvenimą.

Ateina kaimynė, guosdamasi labai sužalota ir ištinusia koja. „Nelemtas girtuoklis (vyras) padeda kur savo geležis ne vietoj, ant tako...“ Įprasta - pirma kaltinimas kitam. Padarėm baltalksnių lapų šiltas voneles, užkalbėjom Meile, Dėmesiu, Rūpestingumu ir, tikėkit, sutinimas ir raudonis jau kitą dieną praėjo.

Atslenka dar vienas nelemtas girtuoklis, susisukęs visas, ir vėl pirma - kaltinimas: „Brolis primaišė kažko į gėrimą, kai prigėriau, tai sena žaizda skrandy neduoda ramybės“. Tik ar brolis, ar gėrimas kaltas? Juk matai, ką geri ir ką valgai, žinai, kad nuodas, nors atrodo kaip vanduo. Tai jau beviltiškas ligonis. Mirusiam degiok kiek nori žvakių - nepasikels. Jei jau atėjo, padedu: sutaisau žemuogių, ajerų arbatos, pridedu Meilės, Švelnumo, Atlaidumo. Nuostolis toks ligonis, bet porai dienų tikrai padės.

Ir Dievas, ir Velnias, ir Liga, ir Gydytojas - visa tai tavy, neužsimerk, neuždaryk širdies durų, ir praregėsi.

Dangus tiesiog paniro į rudens lietaus maišą, begalinį, kiaurai šlapią, šaltą, aptrauktą permirkusiais, varvančiais maurais. Pradeda graužti tamsybių depresija. Vartai skubriai kalendoriaus lapelius: kada gi ta saulėgrįža? Vaikštai iš kertės į kertę, ieškai šiltesnės vietelės susisukti gūžtą žiemos miegui, kad tik nereikėtų nieko daryti nei judėti. „Pasaulį mes matom vien pro kaukolės plyšius“. Brr... O klevų alėja sau šviečia išdykėliškai per niūriausią darganą, dalinasi paskutine, per vasarą surinkta saulės šviesa. Vienas klevas tiesiog gėdingai geltonas, kitas - karštai raudonas, dar - žemiškai nurudęs. Vis klevas ir vis kitoks - mirguliuoja spalvomis, mainosi visa pakelė. Klypt čežt, klypt čežt nusvirduliuoja per lapų margumą kerėpliškos išstypėlės žąsys. Ne, aš noriu sėstis ant tos įmirkusios žolės po klevu, klausytis lietaus ir lapų niurnėjimo ir lėtai apžiūrinėti klevo lapų meno galeriją. Rask bent du panašius to paties medžio lapus. Kiekvienas jų - atskiras meno kūrinys. Vargu ar puikiausias dailininkas galėtų sukurti tiek unikalių kūrinių ant visų lapų. Deja, mes tik atkartojame tai, kas jau milijardai metų sukurta, o dažnai ir visai nevykusiai, pamėkliškai.

Kiek dienų vis dar takši lietus į klevo lapus, o jų kilimas darosi kaskart storesnis ir puresnis. Upely prasidėjo rudens potvynis. Kaip ir kasmet, smarki srovė laižo tiltelio dugną. Kažin kiek jam metų? Dar senoviškai iš žabų ir velėnų sutvirtintas, pievų žole apaugęs, tartum pats nejučiom nusitiesęs nuo vieno lig kito kranto ir visai susiliejęs su jais. Žmogaus kūrinys, o neišplėštas iš gamtos, sumaniai įsiliejęs į ją. Paprastai didysis žmogaus ego pyksta, širsta, jei nelaiku lyja, ne ten nuvirto medis, ne tokia užaugo žolė, ne taip gieda paukštis, neklauso įsakymo voverė. Ir kuo daugiau jis šiaušiasi, stato įtvarus, pila trąšas, užmūrija, išdegina, tuo baisesnį srėbalą reikia paskui srėbti. Ir vis tiek užsispyręs prievarta bruka savo „galybę“ ir „išmintį“, sugaišdamas daug laiko ir išteklių. Kurgi didysis dvikojis nusileis žemiau skruzdės? Jei pasakė, kad nuo šiol upė tekės prieš srovę, tai taip ir bus, o dramblys vaikščios dviem kojom, o arklys stovės tik su virve ant kaklo. Kartais, žiūrėk, ir paklūsta gamta žmogaus aikštijimuisi taip, kaip paklūsta motina vaikui, šventai tikėdama, jog ateis laikas ir jis suaugs, pradės mąstyti protingai, pamatys kvailus, net kraupius savo užsispyrimo rezultatus, kol dar ne per vėlu. Bandau įsivaizduoti, kaip užmūrijamas mano upelis ir paverčiamas elektrine, kaip karinės mašinos ištaško tiltelį ir spanguolyne įkuria poligoną, kaip nukertama eglė - kelrodis į mano sodybą ir pastatomas televizijos bokštas. Pirkti-parduoti, pelnas - nuostolis, naudinga ir ne. Kažkur šalia unikalių Platelių tebestūkso raketų šachtos, Ignalinos grožybėj - tiksinti bomba, Labanoro girių stebuklą siekia pasiglemžti poligonas. Visur jau pakankamai užkurta bet kada išsiveržiančių ugnikalnių, dabar reikia kraustytis į dar likusias gamtos karalystės saleles. Kurgi dar iškaišiot visas radioaktyvias šiukšles, jei jų net kosmose apstu. Kitaip aš niekaip negaliu paaiškinti, kodėl būtinai kokį monstrą reikia statyti ten, kur dar galima išsaugoti šaltinį, ąžuolyną, paukščių koloniją, spanguolių salą, siaurutę jūros pakrantę, nubirusią gintarais. „Dengi, dengi“, o mes į Malaiziją dumsim, o mes kielių pašteto nusipirksim restorane, ir gėlas vanduo už pinigus nuperkamas. Puiku, sūneli, žaisk savo didybe, pasipūtimu. Liūdna gūdžiai, jei neliks nors vieno paukščio ar viso pušyno, jei niekad neišgirsi daugiau nei žiogų, nei vyturių virš dobilienos. Gamta tik pasijuoks iš dvikojo vaikiščio, vieną dieną nušlavus jį su visom jo šiukšlėm į nežinią. Ji turi daug kantrybės viską vėl pradėti iš naujo.

„Pagalvokite apie tai, ką darote jūs. Kiek tai prilygsta gamtos tobulumui?“

Vieną rytą pabundi ir šast - jau ruduo. Liūtys pliaupia viena po kitos nesustodamos. Bet koks smagumėlis skalbti per tokį lietų. Įsisuki į plėvelę, maskatuoji kojom atsisėdęs ant tiltelio, upelis vis kyla ir kyla, stipri srovė pati skalauja skalbinius (mano automatinė skalbimo mašina), į kuprą tyška didžiuliai, net per rūbus šalti lašai. Tik aš turbūt taip „nenormaliai“ džiaunu skalbinius lauke per liūtį, bet lietus - mano balinimo, minkštinimo priemonė, o laukų vėjas - kvapnus gaiviklis. Nutyko ir miškas. Virš galvos tik šmėstelna begarsis vanago šešėlis. Dar čerkštelna neiškentus šarka. Po tikro rudeniško lietaus tyliai šnarėdami kyla grybai. Savaitgaliais, lyg išbadėję, grybautojai puola į mišką. Visi takeliai, samanos, žolė išmalti, nutrinti. Ant kiekvieno posūkio stovi mašina, jaunimėlis švaistosi dideliais krepšiais, o pamiškė staiga nubalo buteliais ir šiukšlėm. Kodėl tas miestas taip sugadina žmogų? O gal tai tampa įpročiu ir žmogus net nesusimąsto, jog čia neatvažiuos šiukšliavežė, neateis šlavėja, pačiam reikia rūpintis savo šiukšlėmis, nes net gamta nepajėgs sunaikinti visų šiukšlių iki kitų metų.

Sūnus paatostogavo savaitę pas močiutę mieste (keistai skamba, kai mes vis važiuojame pas močiutę į kaimą). Ir kaip greitai „civilizacija“ uždeda savo antspaudą vaikui. Labai suabejojau, ar vertėjo keliauti tuos beveik 300 km iš Paparčių vien tam, kad per dienas žiūrėtum televizorių, žaistum naujausius kompiuterinius žaidimus ir vaikštinėtum po parduotuves. Tik tiek ir išgirdau apie kelionę iš sūnaus. Praėjo kelios savaitės, kol jis vėl tapo „gyvas“, judrus, žibančiom akim ir pilnas tiesiog nesutalpinamų savy naujienų iš laukų, pievų apie nematytą gėlę, apie mažuosius kačiukus, besimokančius sėlinti kartu su motina, apie jau tiek paaugusius triušiukus, kad triušė nuo jų apgulties turi bėgti, pirmą pavasarinių viščiukų kiaušinį, mažesnį už karvelio, apie karvelius, kurie įsigudrino nulesti kopūstus, o aš vis maniau, kokie čia graužikai užpuolė. Ir daugybė kitų įdomybių, kurių užtenka nuo pat ryto ligi sutemų, užmiršus belaukiančius mamos pietus ir viską pasaulyje.

Vėl ir vėl negaliu atsigrožėti ir atsistebėti gamtos stebuklu, kai akyse gimsta miškas. Prieš penkerius metus tebuvo dyka kalva su saulės išdeginta viršūne, žmonių visiškai nualinta žeme. Šiureno vien samanos, stirksojo skurdūs, šiurkštūs žolynai, o vietom ir visai pliką smėlį žarstė vėjas. Bet lėtais žingsniukais, pamažu, atsargiai tipendamas, kaip moka neskubėti tik Gamta, atėjo į kalvą miškas. Iš pradžių nedrąsiai sudygo išklypęs berželis, drebulė, žiū, staiga iškišo šakelę pasidairyti pušelė, išsigandus eglikė, užsislėpęs alksnis. O kur yra medžių, ten įsauly pabiro žemuogės, medžių pavėsy atsigavo žolynai; šįmet pirmą kartą išsirikiavo tiltai grybų. Ištrypti miškai, lyg pamišusių koloradų užpulti grybautojų, o aš patyliukais užkopiu į savo kalvą, į savo jauniklį miškelį, ir kraunu saujom į krepšį lepšius, meškutes, ūmėdes, raudonikį ir kazlėką. Į vieną krepšį dar ir nesutelpa. Argi nestebuklinga Dievo dovana, kai nei sėji, nei akėji, bet pilnus aruodus prisikrauni, vis nešdamas Gamtos gėrybes lyg žiurkėnas į urvelį prieš ilgą žiemą, tik netingėk, ir jau rikiuojasi stiklainiai bruknių, spanguolių, grybų. Net laukiniai obuoliai šįmet dideli, raudoni, gali pjaustyti ir niekas nesupras, jog laukiniai.

Išplasnojo gandrai, nebeliko puošniųjų lauko gražuolių. Kregždžiukai dar čirpauja ant laidų, bet irgi jau atsisveikindami. Katinas pagavo kregždžių tėvus, ir kaimynė mėgina maitinti dar neskraidančius vaikus varške, o jie linksmai straksi ant gėlių. Draugai rado turbūt kombaino sužalotą gandrą. Pasveikęs jis taip ir neišskrido, bet įsigudrino užkapoti žąsiukus. Takas nubiręs šermukšniais, linguoja kaštono bumbulai, saulėgrąžos atsukę veidus į rytus ir pamaldžiai nulinkę lig žemės. Juk čia pat ir bulviakasis.

Avietės byra į delnus. Nuraudo mergelės bruknės. Broliai rugiai nuleido galvas prieš pjūtį. Varnėnų jaunikliai įsisuko į serbentus. Skinu sau uogas, o jie lyg baisiausiai išbadėję tiesiasi, iš rankų čiumpa uogą, lekia kuo tolyn ir vėl įžūliai taikosi čiupti. Juk jie, pasirodo, sūnaus išdykę draugai. Gražu buvo žiūrėti paslapčiom, kaip vienas varnėnas su sūnumi šnekučiuojasi: varnėnas sūpuojasi ant serbento šakelės, sūnus šalimais atsisėdęs, vienas pašvilpauja, kitas atsako ir vėl vienas pašvilpauja, kitas atitaria. Po pievą būriu pabiro gandrai. Iš tolo - lyg gyvi ritinėjasi balti akmenys. Gal jau ruošiasi tolimon kelionėn, gal tik šiaip su užaugusia šeimyna išėjo savo laukų matuoti, nes vis būriu, vis visi kartu pakyla ir nusileidžia. „Skriski, skriski tėviškėlėn, tu gandreli margas, apsakyki motinėlei mano juodą vargą“. Obuolių šįmet tiek daug, jog turiu ramstyti savo mažas, dar gležnas obelėles. Taip įdomu bus pamatyti pirmą kartą, kaipgi obuoliai nunoks. Vis dar pamažu, bet atslenka rudeninis liūdesys, net rožių žydėjimas jo niekaip neužglosto. Visai atšalo naktys. Pradedu prisiminti krosnį ir pūkų antklodę.

Užmirštoje kupetoje ežys ruošiasi lizdą. Sausai nusikuls javai ir susiveš šiaudai, bet kažkaip greitai ir neįprastai šįmet kulia iš karto ir rugius, ir miežius, ir net avižas, kurios šiaip jau būdavo suvežamos pačios paskutinės. Nejau ankstyvas ruduo? Iš visų pusių kombainai užgožia tylą ir žiogus, o vaikams tai smagiausias metas. Iš pat ryto, kur užgirdę, tuoj lekia į kuliamą lauką, susėda lyg varniukai pakrašty ant kalvelės ir stebi nepavargdami tą baisųjį didžiulį vabalą, ryjantį varpas. Tikrai gigantiškai atrodo ir visai nesitiki, jog tame monstre dar gali sėdėti ir valdyti žmogelis. Atrodo, turėtume jau būti pripratę prie televizinių kosminių monstrų, bet šitas juk „gyvas“ ir prieš pat akis niokoja lauką, o išpila švarius grūdus, kuriuos norisi dar šiltus, saulės pilnus, žarstyti iš delno į delną tartum maldą ar mantrą. Žemei sausros jau per daug, nes vakarais visai nebėra rasos, sausa, net šiugžda žolės stagarai. Paprastai tik prieš lietų nebūna rasos, bet dabar jos kas vakarą nėra.

Kiekvieną vasarą vis sutinku savo žemėse ištrūkusius į gamtą miestiečius. Ir visi tuoj išsigąsta, kai užkalbinu ar tiesiog nusišypsau. Net ne šypsotis, o juoktis man norisi. Juk pati esu nuo tų pačių „asfaltų“ ir gerai prisimenu, kai važiuodavome mašina atostogauti ir sustodavome pakelėj prie žirnių lauko. Skindavom vaikai saujom, ir tiek džiaugsmo, nors tie žirniai maži, pašariniai, net jų tiek daug, visas laukas. Ir dabar, matau, sustojo šeimynėlės mašina pakelėj ir pabiro vieni avižų, kiti į linų lauką. Kad ir kokie būtų skurdūs ar prašmatnūs namai, visiems taip norisi puokštelės kažko gyvo ir tikro, nenuperkamo, tokio paprasto, neįmantraus, bet taip šilto ir mielo, sakykim, avižų puokštės, kad ir kaip juokingai tai skambėtų kaimiečiui. Mane pamatę žmogeliai pasimetė, išsigando, ar nebus apsivogę sauja avižų, prisiminė kaimo įprotį su visais sveikintis, atsiprašinėti, ar galima dar ir rugiagėlių iš to lauko pasiskinti. Man tai taip gerai pažįstama ir tokia „didi“ jaučiuosi, kai nereikia „vogti“ puokštės rugių iš lauko, o visi didžiuliai laukai mano. Lygiai taip pat keistai nustebus jaučiausi ir šūkčiojau kas žingsnis, pirmą kartą vaikščiodama po savą žemę. Žiū, juk čia tos pačios „olandiškos“ kalijos auga mūsų pelkyne, bet juk čia visa pieva gvazdikų, o šitoj bebrų marmalynėj žydi puokštėm prabangūs geltoni ir violetiniai irisai (už tris ar penkis litus vienas iš Olandijos?), kažin kiek kainuotų, jei tokių išvis būtų įmanoma rasti kur nors nusipirkti, puokštė pievų ramunių su didžiagalviais baltais ir violetiniais katilėliais. Nesistebiu, jog mašina kartą sustojo ant mano ramunių kalvos ir ponia nedrąsiai paprašė - gal galėtų pasikasti kelis krūmelius gėlių, gal jie prigis, prie jos namų pasodinti.

Šiušena jau purvinas klevo lapų auksas laiptais - arčiau durų, arčiau žmogaus šilumos, tarsi nujausdamas artėjantį šaltį. Pirmos snaigės lengvos, didelės ir purios. Anksčiau išeidama iš namų visuomet palikdavau vandens, malkų ir degtukų. Pati ne kartą kelionėje pajutau skaudų dygį, kai eini sušalęs, šlapiom kojom, aplinkui daug namų, sodybų, žmonių, visur pasitinka pulkas piktų šunų ir niekas nepasiūlys net arbatos. Jautiesi vienišas, neaiškios kilmės, ignoruojamas padaras tarp žmonių. O žmonės - tai turbūt nelaimėliai invalidai, kurie išnešdavo iš namų ne tik degtukus, bet ir kibirą nuo vandens, o kai užrakinau duris, išimdavo langus. Pasirodo, jie dar ir įžūlūs beždžionių giminaičiai. Bet nėra metuose jokios kitos tokios šventos dienos net didžiausiems vargetoms kaip Vėlinės. Tai tikrai kažkuo ypatinga diena, ir svarbiausia - visi tai pajunta. Atrodo, jog oras virpa nuo dvaselių, jos ir medžiuose sūpuojasi, ir rymo ant akmens, ir linguoja ant liepto. Kasdienėj ramybėj miegantys kapai atgyja plušančiais žmogeliais, pražysta puošniausiais rudens žiedais ir kvapais. O plazdančios žvakių liepsnelės nuo vieno kapų kalnelio prie kito užburia ir primena: mirtis - laiko priešybė ir vienintelė išmintinga patarėja, tad „privalome atsakyti už savo buvimą šitame keistame pasaulyje“, atkreipti dėmesį į kiekvieną savo veiksmą, nes būsi šiame pasaulyje pernelyg trumpai. Paprastai prieš Vėlines pakyla vėjai nuo jūros, atslenka šalčiai. Mieste vėjų nebūna. Nespėję įsišėlti, trinkteli į aukštas mūrų sienas ir supliūkšta. Įsisukti smarkiau teišgali nebent vėtros, o šiaip tik šiurena nežinia kokio skersgatvio skersvėjai. Vidur laukų susipažįsti su visais vėjais ir vėtrom, net pro šalį slenkančios neužmiršta krepštelti šio Paparčių pakraščio. Žieminis šiaurys užšaldys ledo adatom visus pakraštėlius, vakarinis - gnybs ausis, nuplėšęs kepurę, ir drėbs sniegą ar šlapdribą, rytys nepaglostys meiliau, tik taip nešėlios, o pietuko - žiemą sunkiai gali besulaukti, gal švystels atnešdamas skurdų saulės spindulį.

Ankstokai šįmet įšalo žemė. Ne visi spėjo laukus sutvarkyti, laukė, kol lietus nuplaus įšalą. Stoviu prigludus prie krūmo, neatsistebiu žiūrėdama kaip žmogus aria. Griozdiškas geležies kalnas - traktorius, bet, pasirodo, įmanoma su tokiu pabaisa įdirbti žemę su meile, tvarkingai, gražiai, jos atsiprašant, neišdraskant, neišniekinant. Juk tai tik nuo žmogaus priklauso. Šviesaus žmogaus rankose, matyt, ir geležis pražystų. O šis žmogus aria su tokia meile, lyg duoną raikytų savo vaikams. Nė nepajuntu, kaip pradedu „ūkiškai“ mąstyti: reikia suarti visą kalną, kas iš tų žolynų, samanynų, pabarstysiu kalkių, užsėsiu mišiniais, dobilais. Stop! „Pažvelk, mus supa pati amžinybė. Stengtis sumenkinti ją iki valdomos kvailystės - kvaila ir netgi labai pavojinga“. Jau vieną kartą suarus nelieka daugybės žolynų, kurių arbata mane gelbsti žiemą, o apie vasaros grožybę - katilėlius, ramunes, žiles, migles gali užmiršti. Ir miškas nusigręš nuo tavojo kalnelio, iškeliaus atklydę pušelės, eglės, beržai, žemuogės, grybai. Stop! - neišnaudok be reikalo mus supančio pasaulio, nevalgyk penkių putpelių, kai alkiui numalšinti užtenka vienos, nežalok augalų vien tam, kad galėtum iškepti gardesnį kepsnį“. Nusišypsau ir tik dabar pastebiu, jog krūmas baltuoja „kačiukais“. Matyt, nebus šįmet baisios žiemos, štai ir kaštono didžiausi pumpurai žiba, gulbės neskuba skristi iš tvenkinio. Pavaikštinėju ir dar vieną stebuklą pamatau - šiukšliadėžės atkeliavo net ligi Paparčių pakelių ir didžiulės mašinos atvažiuoja jų iškrauti. Tik kai kam nors po langu pastatyk šiukšliadėžę, o jis ne tik kad nepakels šiukšlės po kojom, bet dar ir toliau pamėtės į niekieno lauką. Neįsivaizduoju, kaip ir kuo įžiebti žmoguje šviesą, iš kur ji ateina. Kiek benaršyčiau po papartynus, daugiau jokių priešų, be žmogaus pasipūtėliško išdidumo, plėšrumo, nesutikau, neteko bijoti. Ir su vėju gali susitarti („Aitvarai įkinko vėjo jėgą,/ Jie paklūsta mūsų ketinimams,/ Bet vėjo pakeisti negali“), ir paukščius pašnekinti, ir prie medžio prisiglausti, ir upelio tėkmę paglostyti, ir su šalčiu susidraugauti, ir su širšūnais nesipykti. Visi turi savąjį kelią, ritmą, siekius. Tik neardyk jų takų, jie neužklius už tavųjų. Gyvendama viena Paparčių džiunglėse niekad niekam nejaučiau baimės. Paukščiai, medžiai, upelis, gėlės tik išmokė mylėti plačiai, per visą dangų. Tikroji darna - kai žmogaus pastangos ir gamtos jėgos sujungiamos.

Kasdienybės buity neužtenka kantrybės stebėti lietų, katiniškai minkštus rudens žingsnelius. Bet vieną dieną žiū - visi medžiai pražilo. Ir tuomet taip skaudžiai pasijunti, kaip „kuo toliau, tuo dykuma tarp sielos šauksmo ir kūno reikalavimų didėja“. Tas momentas, tas trumputis tarpsnis tarp vakaro ir nakties, kai saulė jau nusileidus, o dar aiškiai matai žolės žalumą, medžių violetą, o aukščiau - kūdikio akių žydrumo dangaus juostą, nakties tamsių debesų bangas ir saulės pėdsako auksą. Nutapius tai, būtų tikrų tikriausias kičas, bet taip yra čia ir dabar, ar gali patikėti. Tik... Jei bent penkias minutes kalbėtum nuoširdžiai, taip kaip iš pat pradžių, be jokio civilizacijos filtro, amžinai taptum nepakenčiamu, prakeiktu, išvytu iš priimtiniųjų bandos. „O man norisi prisiglausti prie štai šitos tujos šaltam rudeniniam lietui prapliupus“. Ji tarsi kviečia pasidalinti žaliu jaukumu. Tas berželis akivaizdžiai kikena teškendamas lašus ir paptelna man vieną didelį ant nosies. O eglelė stovi vis niūri, apsigobus šlapiom žaliom skarom. Takas nubiro klevo lapais, gėdingai ryškiai raudonais ir geltonais. Klevai liepsnoja čia aplink ant daugybės piliakalnių, pilkapių, alkakalnių lyg atminties laužai, degantys per niūriausią liūtį. Pievoje taškydamiesi strakinėja balti oželiai - balto vingiorykščių sapno dvasios. Laumių slėny niekaip nebeišsisklaido tirštos klaidinančios miglos, ir iš kokio grybo išdygo tie civilizuoti žmonės, kas tai per virusas tokioj visa apimančioj, paprastoj ir nesuvokiamoj gamtos grožybėj, tyrume ir galybėj. Iš pradžių gauni dovanų mobilųjį telefoną, kurį nežinai kur slėpti, kuo giliau nukišti. Paskui reikia kortelės, paskui nušluojamas pušynas, kad galima būtų pastatyti bokštą geresniam ryšiui. Ir taip apsikrauni tokiu šiukšlynu, kad nežinai kur pabėgti, į kokią tykią, ramią salelę, kur nėra žmonių, bokštų, kaminų, mašinų, kur girdėtum tik žiogus. Šiukšlėms reikia šiukšliadėžės, joms išvežti reikia mašinos, išpilti reikia ploto arba perdirbimo įmonės. Ir vėl pamažu, nejučiom apsikrauni civilizacija, staiga kažkur dingsta gaiviai kvapių samanų kupstelis su nubirusiom spanguolėm, o prieš akis lyg nuodingas grybas išdygsta betono stulpas, aukštos įtampos laidai. Tik ką pamelžtas, tiesiai iš rankų pienas yra nerūšinis ir kainuoja tris centus, bet tas pats pienas nukeliavęs į parduotuvę tampa daugiau negu aukščiausios rūšies ir kainuoja jau du litus. Tik ką nuskinti, kraitelėj atnešti obuoliai yra nerūšiuoti ir tekainuoja septynis centus, bet nukeliavę į parduotuvę jie staiga tampa vos ne auksiniais. Kuo toliau bėgam nuo realybės į patogią civilizaciją, tuo brangiau mokam už visa tai, kas Tikra. Bet Tikros Dievo Dovanos neįkainojamos, nes jų neįmanoma įvertinti popieriniu pinigėliu su skaičiuku ir paveiksliuku. Lėkdama keliu staiga pajutau, giliai ir aiškiai: ir pavasario svaigus pirmas žydėjimas, ir rudens margas, brandžiai sodrus kvapas - tai vis yra Meilė. Meilė, aprėpianti visą dangų ir žemę. Pavasarį suarta žemė - gaivi, viliojanti lėkti basai po pievas. Rudens riebios žemės vagos taip ir kviečia prisiglausti, įsikniaubti lyg į skreitą, ramų, patikimą ir kvapnų, užmigti amžinu miegu, bet tik iki pavasario žydėjimo. Viskas tik ratu, neišnyksta niekur, tik virsta į kitą būvį. Senutėlės tiesos, bet kaip smagu jas atrasti, palytėti pačiam, sėdint aukštai ant kalvos, o viršuj - vien dangus, o apačioj - beribės rudens spalvų bangos. Būriai liūdnų paukščių atsisveikinimų. Jie kažkur ten, virš miglų ir debesų. Gervių, žąsų, ančių raudos nenutrūkstamai tęsiasi viena po kitos ir turbūt dengia visą dangų, sparnais monotoniškai kartodamos: sudie, sudie...

Kiekvieną vakarą prisėdu vis prie to paties lango į vakarus. Prisimenu tą metą, kai buvau invalidė ir kiekvieną rytą, vakarą tegalėjau matyti tik vieną ir tą patį langą, tą patį vaizdą pro jį iš to paties taško. Liūdna? Bet aš pradėjau tapyti. Vis tą patį, ką matau vos pramerkus ir užmerkus akis. Įdomu, bet nėra nei vieno vienodo ar net panašaus paveikslėlio. Tame vieninteliame tuo metu mano matymo taške tokia daugybė spalvų, formų, atspalvių, vaizdų, jog to užteko ne vieneriems metams. Tai kaip gi gali aprėpti tokią neaprėpiamą galybę gamtos kūrinijos, ją suvokti, suprasti, prisijaukinti. Svaigsta tik galva, jautiesi dar mažesnis nei esi mažas. Dabar aš galiu lakstyti kur tik užsigeidus. Apžiūrėti kiekvieną akmenėlį, upelį, žolelę. Bet vėl ir vėl palaimingai grįžtu prie to paties lango. Toks stebuklas užmigti kartu su besileidžiančia akyse saule ir pabusti kartu su jos pirmais atspindžiais ant stiklo.

Palaimingas pavasario lietus, gyvybės vanduo. Išeini į lauką, pakeli galvą į dangų, rodos, įkvėptum, sugertum visa aplink: ir saulėtą lietų, apjuostą vaivorykšte, ir visus debesis, visus laukus, visas paukščių giesmes. Kvatoja varnėnas ant stogo šelmens. Gandras vast vast virš galvos didingais sparnais lyg apglėbt norėdamas. Keli menki lietaus lašeliai, o visgi nuplauna, atgaivina mirusią, išdegusią dykynę. Ir kiek tame gyvybės troškuly jėgos, jei iš tokios mirtinos degėsių krūvos gali prasiveržti žali, šviežutėliai, gležnutėliai žolynai. Ne - pavasaris tai dūmų tumulai iš visų laukų pusių, juodai išdegusios dykynės. Sakau: „Žmonės, ką jūs darot? Kodėl? Kas jums užkliūna? Ar jūsų tingėjimas taupiai, rūpestingai, tvarkingai gyventi jums akis bado? O gal bukas neišmanymas ir nenoras išmanyti?“. Vieni sako: „Taip mūsų tėvai, seneliai darė“. Kiti šaiposi: „O ką, smagu, kai į tokį kaimo užkampį sulekia tiek gaisrinių, ūžimas, vandens pumpavimas, šauksmai“. Labai nedaug dar tokių, kurie suvokia žolės deginimo žalą ir pavojų, beprasmybę ir grėsmę. Labai nedaug tokių, kurie nedegina vien todėl, kad išsigando baudos: ai, kaip nors išsisuksim, aš kaip invalidumą turintis, jis - kaip tremtinys. Tai tokios tokelės. Ar kada nušvis? O gal įvyks stebuklas ir visi mokslai taps nemokami ir visiems prieinami. Tik ar benorės kas mokytis, ar liks dar koks neuronas smegenyse neužnuodytas.

Nekantrus šalpusnis iškišo galvelę, pražydo snieguolės, krokai. Pirma pavasario spalva - balta snieguolių, o tik paskui nušvinta šalpusnių saulės geltonis. Purienos įsauly, tarp krūmokšnių prie šaltinio čiurlenimo, jau krauna žiedus. Ir „baltos varnelės“ staiga užplūdo laukus. Stebėdavaus, kas atsitiko, kad arimai nutūpti ne tik varnų pulkais, net ir kirų būriais. „Oi, teta, mes mieste per balkoną mėtom kirams maistą, o jie taip gražiai pasigauna“. Ne tik varnos dabar pavasarį sujunda miestuose ir laukuose, bet ir kirai. Kirai, tie jūrų baltieji Šaukliai, vandens mylėtojai, didieji žuvininkai. Miršta vanduo žemėje. Nebėra žuvies. Atrodo, štai kokia vandenynų bedugnė giluma paslėps visas žmonių nuodėmes, nuplaus sraunūs upeliai kažkur tolyn, gilyn visas žmonių atmatas. Tik nenuplaus toliau ir giliau žemės. Visi mes iš Žemės atėję ir visi į ją sugrįžtame, apsisuka gyvybės ratas ir trenkia mums ar mūsų vaikams, ar dar tik menamiems žmonėms viskuo, ką paliekam, išmetam šiandien ir dabar. Vakar kažkas susprogdino bombą kažkur vandenyne, šiandien kirai - šiukšlynų paukščiai (o kuo skiriasi šiukšlynų žmonės?). Kas kitas?

Tačiau Paparčiuose tebečiurlena patvinęs upelis, tebeplauko antys.

Tik pažiūrėk, kokia diena. Visai paprasta, taip kaip visuomet, ir vis dėlto... Ryte maklinėjau lyg ežiukas, kvepiančiam obuoliais rūke ieškodama karvės ar bent grandinės galo. Vieniša žvaigždė, ramiai niūniuojantis mėnulio atspindys upelyje... Šliur, šliur per šlapią žolę. Naktį buvo pakilus vėtra, siautėjo lietus, griaustinis ir žaibai. Tad ir plumpsi guminiai per balutes. Gali įsivaizduoti ką tik nori, šitaip maklinėdamas ir klausydamas keisčiausių garsų, netikėtai pasigirstančių iš miglos. Nesistebiu, kad taip gali ir nuklysti kur nors laumių takais į Žydrūnlaumės akivarą, kur kvepia viržių giros ąsočiai. Svaigūs tie viržių takai, nunyrantys į gailių ir paparčių patalus. Prisėstum ir užmigtum amžinai, o gal tu visuomet ir buvai tas samanos stiebelis, o gal ta prisirpus uogelė, besiprašanti į delną... Nutykę visa aplink, kažkaip slėpiningai snūduriuoja šiugždančioj lapų lopšinėj. Gerai, kad yra rūkas, yra pro kur saulutei prasiplėšti. Lyg katinas ieškau vietelės, kur saulutė daugiau priglobia. Daug daug jos norisi prisigerti, kad užtektų lig soties, ligi pavasario žydėjimo.

Išnyru iš rūko, kvepianti karvės šiluma, pienu, šlapia nuo rasų, varvančiomis blakstienomis nuo miglų. Tokia basa, murzina Pelenė. Pražilus ir pasenus belaukdama princo. Mat šiuolaikiniai princai tingūs, prasigėrę arba labai užsiėmę pinigais, neturi kada ieškoti tų kurpaičių, kažkur užneštų lapais.

Paerzindamos, pasūkuriuodamos lėtai pakyla miglos. Ir žiū - aš jau karalienė. Aplink - vien klevų auksas, danguj ir žemėj, plaukuose ir rūbuose, saulėje ir po kojom. Pasveikina sparnų mostu dar neišskridęs garnys, paniurna antys, pastuksena pritardamas genys. Karališkai brydei per lankas nulenkia galveles smilgos, o vorai apkaišiojo ažūriniais mezginiais. Suraukiu noselę - ak ta nelemta buitis: subiro dviratis, nekapotų malkų krūva vis nemažėja, runkelių maišai tokie sunkūs, patys nepareis, auga skalbinių ir indų kalnas. Laumės nesiskubina padėt, aitvarai kažkur užmigo, neprinešė pilnų skrynių. Jau girdžiu kaip miesto draugės niurna: gerai tau, kai nei vyras, nei vaikai, nei viršininkas, nei pinigai - tik ir skraidžioti po pievas. Gal ir gerai, kai gali įsikibti į sunkų maišą, kastuvą žemėje, nes seniai jau būčiau nulėkus per pievas ir medžių viršūnes kartu su debesimis. Ir jokių girnų po kaklu sunkumo, ir vėjai švilpauja pro langus ir kišenes. Bandau įsivaizduoti, jog štai stoviu tokia murzina Pelenė vidur miesto ir nė pinigėlio delne. Baisu, šalta, ir ką veikti tuomet? Vienoj pusėj - vitrina, kitoj - irgi, ten - puošnios plačios durys į kažkur, kur pinigai, o ten - viliojanti skanėstais vitrina, ten - šiltas supermarketas. Ir kas gi bus, jei klevų aukso karalienė įeis basa į šitą gausybe šurmuliuojančią parduotuvę? O ne, ji nepuls rinktis daiktų, neatsisės ant palangės, neužšoks ant lentynos, ne, tik žvarbų rudenį įeis basa pažiūrėti, kas čia taip tviska ir traukia žmones! Kažin, ar kas nors pastebės, o jei ir pastebės, tai išsižios - kas per dyvai - basos žmogaus kojos... Basos kojos kelia nuostabą, nors visi kampai dabar tviska nuogybe, kur tik siena ar popieriaus lapas, ten tuoj pat prilipdoma tobulybė. Sako, Kalifornijoje nors sienom lipk, niekas į tave nespoksos ir nesistebės, nes ten - visiška laisvė. Kažin, ar nesistebės, bus visiškai abejingi? Apdovanos tave privaloma šypsena ir dundėk sau toliau, asiliuk, ratuku, ir jokių jausmų, minčių, garsų.

Gal geriau jau mūsų kaimo jurgiai, dar mokantys stebėtis, piktintis, kikenti ir apsimesti abejingais.

Alsuoja pavasaris. Žiemos šaltukas tik grybštelėjo - ir jau nebėr. Bet kartu su vasariu be šilumos atkeliauja ir drėgnos vėtros, šlapdribos, slidūs keliai. „Rytiniai pasivaikščiojimai“ - kaip kad vadiname su sūnumi, kai atsikeli visai dar tamsoje, vargingai nuklampoji iki stotelės, o autobusui, pasirodo, buvo per sunku atvažiuoti. Nukabinęs nosį parplumpini atgalios. Glaudiesi prie krosnies ir klausaisi kaip kiekvienam sukiužusios trobelės plyšy šniokščia vėjai, kvepiantys pavasariu. Ir taip norisi žalumos, daug daug, o ne purvinų nukeipusių krūmynų ir murzino iškorijusio sniego. Upelio banga išlindo iš po sniego ir ledo, šen ten kyštelėjo tamsiais vandenim, o dugne sau siūruoja žali žolynai lyg visai kitam pasauly, tik nemėgink jų liesti. Savam pasauly jie veši ir žaliuoja, bet paliesti pavirsta vien skutais, kuriuos žmogus išmeta, taip ir nepasipuikavęs. Ne taip baisi buvo ta žiema, kaip nemalonus vasaris. Aplink nei nosies neiškiši neparklupęs - nuostabiausios čiuožyklos. Lyja, užšąla, užsninga, o ant sniego vėl šąla ledas. Laukų laukais tik čiužinėk taškydamasis. Upelis patvinsta, užšąla, vėl užtvinsta laužydamas ledukus, vėl šniokščia griaudamas tiltelį. Maišalynė, purvynas, balos, ledai, drėgna šiluma, vis švelnesni vėjai, pirmi drąsesni paukštukų pačirpenimai. Sunkiai, sunkiai žemė išsivaduoja iš įšalo. Vieną rytą tik šast - ir nebeliko sniego nei ledo, vien takeliai baltuoja, upelis šniokščia, smarkia srove grėsmingai aukštai pakilęs. Galėčiau sakyti, jog tiesiog totaliai nieko nevyksta. Absoliuti mirtina ramybė, tekanti tingia srove per gyvenimą. Bet kaimynai nenustoja porinti apie rėkiančius laikraščius, radijas pasiutusiu ritmu tarška nepailsdamas, o žiūrint televizorių turėtų atrodyti, jog už kiekviene krūmo tavęs tyko maniakas, mirtinas virusas ar bent minų laukas. Po žieminio stingulio teks išlįsti iš urvelio pasidairyti, kas gi iš tikro po tuo krūmu slepiasi. Dešimt kilometrų pėdinau šliurpsiančiu kelio purvynu. Miško kely dar blizga ledas, o pakelėj stypso murzino sniego stovyklos. Mažutytės lyg žaislinės eglikės veržiasi iš po sniego užsilikusių gurvuolių tarsi skubėdamas į pasaulį tolyn nuo savo motinos eglės. Švystelėjo pro nosį šarkos uodega. Kažkur tirliavo zylės. Nučerškėjo žvirblių pulkas. Ir dar kažkokio man nepažįstamo paukščio baikšti giesmelė. Pavasaris juk dar neįsilingavo, nejau bus grįžęs koks mažasis ankstyvas keliauninkas? Bet kad dangus „atsikiša ausis“ po žiemos letargo, tai jau tikrai. Drėgnas vėjas teškia į veidą. Plėšia skarą, veliasi į plaukus, bet visai ir nesinori nuo jo slėptis. Jis toks švelnus, gyvybingas, šiltas. Vėjas, nešantis gyvybę, bet ne liūdesį, ligą, šaltį. Žiū, kaip greitai nuraudo beržų viršūnės, nukaro žirginiai, tebežaliuoja miško samanų paslėpti žemuogynai. Kelias kelelis užsnigęs, vienos duobės. Dviračiu neišvinguriuosi, pėsčiam nėra lygios vietelės, o jau mašina lyg bėgiais trata ir tyška į visas šalis. Visam kelyje viena tokia murzina nutratėjo. Dar gyvulius vežantis furgonas nusikratė. Sutikau ir žmonių pagaliau kelyje: dvi skarotos moterėlės labai jau emocingai aiškinosi Europos Sąjungos privalumus. Ir taip nerealiai, juokingai skamba tas jų kivirčas dumblinam, negyvam kely tartum filmą žiūrėtum iš šalies: vargšai ir toliau vargs toj Europoje, paminėsi mano žodį, atsivers visi keliai, neišmanai nieko, ponai ir liks dar didesniais ponais ir t.t. Pralenkiau būsimąsias europietes, jau ir namai netoli. Dar vieną kartą teko maktelti į šlapią pusnį: tokia užsiglaudus siauram takely tarp dviejų apžėlusių krūmynais kalvų žiemos išdaiga, baltas lapas ant juodos skrandos. Tokia buvo dešimties kilometrų kelionė pavasario kvapų beieškant, ir - nesutikau kažkodėl nei vieno bent mažulyčio teroristo, na šaunaus kaubojaus, niekas nesivijo patrakęs mašina, nešaudė iš už medžio, žvaigždiečiai nepamojavo žiburėliu. Gamtos žingsniai lėti, ramūs, išdidūs, gražūs ir užtikrinti. Vis ratu, bet vis į priekį ir nė karto į vieną pėdą, vis naujai per colį, per du ar net per visą žingsnį. Nuobodu? Labai jau lėta, monotoniška ir aišku? O kur leki? Kuo nori atrodyti susirūpinęs, nervingai rūkydamas ir lakstydamas tai šen, tai ten lyg tas sutrikęs peliūkštis, staiga įmestas į dėželę ir besiblaškantis nuo vienos sienos prie kitos? Viskas vyksta savu laiku ir savu ritmu, kad ir ką bedarytum. Visi patys rimčiausi ir svarbiausi tavo darbai tėra vaiko žaidimas, kad užimtų dieną. Tegali vien įsijausti į tave supantį ritmą.

Tik akimirkai, sekundėlei užsimerk nuo visų ir visko - matai: didžiulė žydinti laukinė obelis nuo žemės ligi dangaus. Vėtra nesiliaudama žarsto, velia į plaukus svaigiai baltus ievų žiedlapius nuo Ievų kalno, pina klevų žalsvas puošmenas, kurias žarstytum ir žarstytum atsisėdęs ant tako lyg brangakmenius iš delno į delną. Vieniša vienišam didžiuliam bulvių lauke. Akys limpa nuo pustomų žemių, rankos juosta nuo pilkų susitraukusių bulvių gumbų, o toje pilkumoje žybsi, šėlsta pavasarine jaunyste pienių auksas, nors ir neperžengia plyno lauko. „Šaknim į pragarą, šakom - į dangų“ - niurnu kas žingsnis mesdama bulvelę. Ilgos vagos juoda žemė, o mintys dar ilgesnės. Iš šito menko bulvės gumbo sužaliuos į dangų tiršti žali lapai, dar ir pražys spalvingais puošniais žiedeliais. Ir vėl iškasim neišvaizdų gumbą: amžinybės ratas - paprastas ir aiškus kaip pati kasdienybė. Ar tik ne taip pat ir su žmogaus kūnu - užkasam, paslepiam į žemę tą bevertį mirusį kūno lukštą - ir jau viskas? Turbūt siela pakyla į dangų, pražydusi žole ar gėle, pavirtus plaštake. Juokingai turbūt žmogus iš šono atrodo, kai kasmet kuo rimčiausiai susikaupęs, kruopščiai beria į dailiai supurentą žemę sėkleles, o tiki, kad iš tų vos įžiūrimų kruopelių gali užaugti kažkas didelis, gražus, naudingas. Bet juk taip ir būna - argi ne stebuklas! Ar ne Dievas slypi kiekviename iš mūsų! - ir vanduo tampa vynu, pilka žemė - duona, smilksta nugara betupinėjant prie tų Dievo stebuklų, glaudžiu delnus prie vėsių pienių galvelių. Pavargus prisimenu istoriją: gulėjo sau ant kranto žvejys, tinklą šalimais pasimetęs, ir džiaugėsi vėju, jūros šnabždesiu, debesų dovanojamais paveikslais. Ėjo pro šalį prekeivis ir stebėjosi: „Toks puikus oras, kodėl nežvejoji? ..Taigi, kad taip puiku, tai ir nežvejoju” - atsakė žvejys. „Turbūt kvailas esi: pagausi daugiau žuvies, daugiau gausi pinigų, nusipirksi valtį, didesnius tinklus, pagausi dar daugiau žuvų, galėsi nusipirkti visą flotilę žvejybai ar supirkinėti kitų žuvis, o tada jau galėsi prigulęs ir atsipūsti“, - neatlyžo prekeivis. „Tai kam man tiek vargti, jei aš ir taip galiu sau ilsėtis“, - atkirto jam žvejys.

Ne vieneri metai prabėgo, kai gyvenu šiame vienkiemyje. Iš pradžių buvo nepakeliamai sunku, tiesiog neįmanoma. Paskui prispaudė vargas, amžinas nuovargis, depresija. O vieną dieną - šast, ir suvokiau kaimo žmonių pilką ritmą. Tampi lyg mašina, robotu: mini, mini vis tuo pačiu taku, tik nesuk į šalį, nepakelk galvos, nesidairyk į šoną, neišberk nė lašo energijos niekur kitur - ir suksies nieko nejausdamas, nematydamas kaip voverė rate, kaip įkinkytas asilėlis, girgždinantis vandens ratą, ir nieko jau nebejausi, niekas nesutrikdys, nenuste­bins, neišves iš amžinojo tako.

Menininkė, keistuolė, beždžionė be varžto, apie kokią ji čia saulę, medžius, pienių šiltus kilimus ir panašius niekus paisto! - yra tik išmintas takas ir pančiai ant kaklo. O ar nepabandžius jų minutėlei nusimesti, apsidairyti - oho, kiek spalvų, kelių, takų, debesų ir gėlių aplink – tikrai pasaulis ne tik kad nesugrius, vien nepaprastai nušvis, jei dar nesi visai apakęs.

„Kiekvieno iš mūsų, šiandienos žmonių, neatidėliotina pareiga - šiame „skerdynių slėnyje“ išgirsti Šaltinio Čiurlenimą. Šiandien - visuomenės dykumoje, dabar ir ateity, esmingiausias mūsų siekis turėtų būti pastangos tapti vieni kitiems vis tikresnėmis gyvojo vandens oazėmis. Kad pasisėmę iš Šaltinio gyvojo vandens, juo girdytume kitus. Nuolat, nesvarbu kokią kainą tektų už tai sumokėti“.

Atsisėdu ant slenksčio, ir prieš akis - visa amžinybė, skambanti paukščiais, vėju, dangum, žeme, kvepianti ievom, beržų žaluma, upeliu ir... Pasaulis toks trapus, žmogaus gyvybė dar trapesnė, bet pasaulis išgyvens ir be žmogaus, toliau suksis savu ritmu, savo begaliniu ratu, tuo tarpu žmogus be pasaulio - niekaip. Kaip tas lengvutis pienės pūkelis, patekęs ant asfalto, kantriai laukia ir dairosi, ar vėjas nemalonės atnešti kokios kad ir mažytės žemės smiltelės. Ir - o Dieviškas stebukle! - kažkaip, kažkuo įsikabinęs tas mažutytis pienės pūkas už dar mažesnės smiltelės, žiūrėk, išskleidė puošniausią saulės numylėtą žiedą.

Viskas taip trapu ir laikina. Akimirksnio žavesys ir nebūtis. Žaliuojanti, žydinti, vešinti kūrinija ir net zvembianti mirties dykuma. Saulė, žaluma lyg skruzdėlyną išjudina ir žmones. Staiga tiek darbų ir rūpesčių atsiranda. Zuji iš vieno kampelio į kitą ir vis yra ką daryti, ir vis darbai nesibaigia, o žemė šaukte šaukia, prašyte prašosi sėklos, daigo, glamonės. Čia užžarsčiau bulves, užklojau žeme ridikėlių gyvybę, sukroviau džiūti per vasarą malkas, jau ir karvė šaukiasi, žolės sultingumą užjutus. O taip norisi pasinerti į visą žydėjimą. Ryte nusiprausti laukinės obels žiedų kvapu per visą dangų, perpiet apsišlakstyti alyvų kvaituliu, o vakarop įkristi į pienių sodrų geltonį.

Nusprendėm su sūnum surengti mažąją fotosesiją, nes tiesiog kitaip jau neišmanai, kaip sutalpinti savy tiek grožio, spalvų, kvapų, vešėjimo ir judėjimo. Tai tik viena diena. O kitą rytą vos pabudus dairaus: dar pilna Dievo dovanų aplink visą žemę - tiek jų atrodo daug po begalinės žiemos vienam mažam žmogui - aplinkui balta, ir nubudęs tarytum krenti iš žydėjimo į mirtį, iš šypsenos į sielvartą. Kibire užšalęs vanduo, obelis tarsi nukabinėta nukarusiais nurudusiais karuliais, o ne žiedais, alyvų nuometai purvini, ievos nuleidę žiedų galveles, net žolė lopais iššalus. O jau baigias gegužės mėnuo, gegutės nerimsta iš visų pusių. Kitą naktį ir vėl šalna, ir dar viena. Jau ir daržus naujai reikės atsėti, net šiltnamy daigai nugelto. Smėlėti kalneliai, drėgnos žemumos, durpynai, raisteliai - vis pati skurdžioji žemė, kuri labiausiai ir pritraukia šalną. Bet šalnų dar buvo maža, ėmė ir užgriuvo žirnių didumo kruša. Jei ir toliau taip, skurdūs bus metai.

Čia gyvendamas labai priklausai nuo gamtos įgeidžių. Miesto žmogus sako: pasnigs ir praeis, palis ir išdžius, tik batų šlapių gaila, mašina slysta, nejauku nosį iš buto iškišti. Aš sakau: patvins upelis ir išgrius tiltas - kaip pereisiu, nušals bulvės - ką valgysiu, susirgs karvė - nebus nei pieno, nei kelių litų už sūrį. Miesto vaikai atvažiavę stebisi - kokia čia bėda, tėtis paskambins ir sutvarkys, mama nuvažiuos ir nupirks. Pinigai palengvina, supaprastina buitį, lieka laiko kūrybai. Dideli pinigai - užmuša žmogų ir Dievo kibirkštį jame.

Ar gali parduoti dangaus drobes, saulėlydžio atspalvius, baltų žiedlapių sniegą? Ir už kiek? Kas yra Dievo kūrinijos pardavėjas ir įkainotojas, kur ta parduotuvė? Kūrybos negali parduoti, tik dovanoti, dalintis ir gauti už tai paprastutį saulėtą dėkui. Kad ir koks garsus būtų menininkas, kompozitorius, tapytojas, rašytojas, jis tėra įrankis Dievo rankose, kai jį apima įkvėpimas, aplanko Mūza. Taip pat kiekvienas žmogus yra toks pat menininkas, kaip ir Dievas aplink ir mumyse. Kad būtum kūrėju, nebūtina tapyti didžiules drobes. Net tvorą dažyti, sūrį slėgti, kambarius išvalyti galima kūrybiškai. Bet kodėl dauguma bėga nuo savojo kūrybiškumo, mažojo Dievo vaiko mumyse? Juk daugybę kartų ėjot miesto gatve, užsukdami į kokią parduotuvę, paštą, banką, pas draugus, į kavinukę. Stabtelkit kada ir žvilgtelkit ne savo, o kitom, Dievo vaiko akim. Ką matot aplink? Jokios harmonijos su natūralia aplinka ir žmonių svajonėmis, aklas pasikartojimas, trumparegiškas racionalizmas. Dėl kažkieno griežto sprendimo (įpročio, užsispyrimo, piktavališkumo) miestai turi būti išskirtinai urbanistiniai, gamta, ypač augmenija, auganti spontaniškai, jų manymu, trukdo miestui. Užstrigęs kažkoks kažkieno diktatas (įsisenėjus liga, aklumas, pyktis), kad skirtingi langai - visai neteisinga, skirtingi stiliai - nusikaltimas, per daug žalių pievelių, per daug išsišakoję, per seni medžiai, išvis nereikia medžių...

Taip yra todėl, kad nebesame vaikai. Esame suaugę todėl, kad mums nebeleidžiama būti vaikais. Auklėjimo sistema nukerta vaikystės šaknis, tarsi būtų uždrausta svajoti. Judėjimas lyg „Matricoj“, kai visi beveidžiai, bejausmiai, pagal vieną šabloną sukurti klonai. Kažkieno nuspręsta, jog tai tobula - ir visi bus mėlynakiai blondinai, gyvenantys stačiakampėj murzinų spalvų gelžbetonio dėžėj, žibančiais kvadratiniais langais ir prišnerkštom laiptinėm.

Kartą paprašiau vieno muzikanto, garsaus profesionalo: tu nepakartojamai atlieki tokius sudėtingus senųjų klasikų kūrinius, o dabar prisėskim ant šio kalnelio ir pagriežk man ką nors čigoniško - iš širdies. „Bet mūsų to niekas nemokė!“, - atsakė jis. Architektų niekada niekas nemokė, kaip pastatyti harmoningą, su gamta ir žmogaus svajonėmis derantį namą. Jie išmokyti, kaip už mažiausią kainą į minimalią erdvę sutalpinti kuo daugiau žmonių. Ištisi miestai pastatyti pigiausiu būdu: greitai suprojektuoti, greitai pastatyti ir... patogūs plisti nusikaltimams, narkomanijai, vėžiui, savižudybėms. Bet juk dar lieka didi svajonė - suteikti kiekvienam galimybę statytis Savo Namus be kampų, tiesių, pilkos monotonijos, o natūralius, organiškus kaip... namelis medyje, spalvotų akmenų namelis - fantazija beribė, svajonė bekraštė.

Tiek laiko nebuvau sostinėje. Sakau, reikia nuvažiuoti, pasižiūrėti, ar dar visai nesulaukėjau papartynuose, kaip ten pasaulis atrodo, o gal aš būsiu pasikeitusi ir man labai patiks vėl sugrįžti ant lygaus, sauso asfalto, įeiti į švarutėlę krautuvę, ištiesti neskubant kojas prie televizoriaus. Išlydėjo mane per laukus pempės, tvenkiny palingavo gulbės, mostelėjo sparnu kiras, o lig pat autobuso giedojo dangus vyturiais. Traukiny sutikau žmogutį iš miesto, kuriam švarutėlė mama draudė judėti, kad nesusiteptų ir nesulamdytų kelnių. Parodžiau jam savo pieštus atvirukus su gamtos vaizdeliais. Jis lietė piršteliais šypsodamasis ir išsirinko žybsintį mėnulį tarp šakų. Tik ilgai negalėjo džiaugtis, nes mama atėmė, kad tik nesuteptų! Visą kelią, be traukinio dunksėjimo, iš visų pusių čirškavo, pypsėjo, tarškėjo mobilieji telefonai, o visi pakaitomis vis traukdavo juos, tai kalbėdavo, tai rašydavo. Vos išlipau, pasijutau beorėje erdvėje, kur staiga kažkas tave taukšt ir užvožė stikliniu gaubtu, ir nėra kuo kvėpuoti, lyg nuolat būtum kažkokioje visai nevėdinamoje patalpoje. O pasitiko ir lydėjo visą laiką varnų karksėjimas. Taip jokio paukščio daugiau ir neišgirdau būdama tas kelias dienas Vilniuje. Po kelionės suplukus galvojau palaimingai palįsti po karštu dušu, bet atšokau lyg nutvilkyta - kietas vanduo smigo į kūną lyg stiklo šukelės. Prausiantis upelio vandeniu - jo nė nejunti, jis slysta, minkštai nuglosto kūną lyg būtum grietinėle išsitepęs, o plaukai tampa purūs ir švelnūs kaip žolynai, plaukiantys ant skaidraus upelio dugno. Gerai, kad atsivežiau savo maisto, nes į „miestietišką" žiūrint skrandį apima traukuliai. Teisybę pasakius, aš net nepamačiau maisto, nors ilgai stovėjau tokioje švarutėlėje, blizgančioje, pilnoje visko visko, net akys raibsta, krautuvėje. Vien bekvapiai, bejausmiai, beformiai, išprievartauti, kažkokie nukankinti maisto pakaitalai, imitacijos, daiktai, panašūs į maistą. Ką jiems daro? Kaip juos tokius padaro? Niekaip nesuprantu, ką reikia padaryti, pavyzdžiui, sūriui, kad jis taptų toks bespalvis ir bekvapis. Na, padėjus šalia „miestietiškų“ sūrių manąjį „kaimiškąjį“, jis turbūt visiems „pasmirstų“ pienu, karve, šiltu kvapu, šienu, žolynais. Nesuradau nei vieno lietuviško obuolėlio, kuris iš tolo kvepėtų saule ir vėjais, o pažiūrėjus į daržoves, jų nepažinau, nes neįsivaizduoju, kaip jas žemėje galima išauginti tokias sterilias, švarias ir lygias, glotnias kaip pagal vieną matą pamatuotas. O gal parduotuvės - lyg meno kūrinys, skirtas pasigėrėjimui, pasižiūrėjimui per stiklą? Štai dar viena parduotuvė - gigantas, žėrintis šviesomis, įrėmintas lygiomis, gražiomis plytelėmis ir nė plyšelio netyčia nepalikta, kad tik kokia užsispyrus žoliūkštė nesumanytų sugadinti to akmeninio meno kūrinio, šalto, negyvo, blizgančio lyg pamestas brangakmenis ramunių pievoje, bet vis dėlto žmogaus kūrinio. Še tau, o šalia to plyno plytelių lauko - auga gražutė eglaitė, dar ir tvorele aptverta. Čia tai jau stebuklas, o gal klaida padaryta. Bet šypsnys mano veide jau yra: bent vieną gyvą padarą radau šitam „akmens lauke“. O žmonės tik lekia šen ir ten: į mašiną, į darbą, į parduotuvę, prie televizoriaus, pinigų, pinigų ir vėl pinigų - geresniam maistui, būstui, mokslui, gal liks pramogai, kelionei. Temato akmenines sienas, uždaras gatves, uždaras patalpas. Jei paklausčiau lyg koks žurnalistas, imdamas interviu: - Ar matėte, kaip ryte saulė nudažė dangų, o iš kur šiandien pučia vėjas, o koks buvo mėnulis, ar jau pražydo snieguolės? Turbūt sutriktų, gūžtelėtų pečiais, nesupratę, apie ką aš čia šneku, kokia kalba kreipiuosi. Man liūdna, noriu namo - į Paparčius. Jaučiuosi vieniša, nuo akmenų dvelkia šaltis, stingdantis kaulus ir smegenis, žiaurumu ir šaltumu jam negali prilygti šalčiausias mano laukų šiaurinis vėjas. Jis dabar atrodo toks mielas ir išsiilgtas. Namo, namo, į savo dumblyną, įmirkusį kelią, laukus, kvepiančius žemės sodrumu, kur čiurlenantis upelis, šastelėjusi per kelią stirnos uodegėlė, garsiu tarškėjimu pasitinkančios šarkos.

Vos tik išlipu iš traukinio, lyg kaiščiai nuo ausų būtų nukritę - pilnas dangus vyturių skambėjimo, dangus - tai vyturiai, vyturiai - tai dangus. Staiga atsimenu, jog galiu kvėpuoti: įkvepiu pagaliau savo saulėtų pušynų ir vėjo gaivumo.

Pašoki ryte, saulė šviečia, žaidžia zuikučiais ant durų. Turbūt būsiu pramigus. Žvilgt į laikrodį - dar tik septynios valandos. Užmiršau - pavasaris juk. Ir saulė ritinėjasi ryte ne kažkur pietryčiuose, o kaip ir turi būti - rytuose. Išlendu iš trobos lyg iš žiemos migio: alsaus, šalto ir tamsaus. Norisi sušukti: Žeme! Žeme!

Ir ausims kažkas pasidarė, staiga suskambo visokiausiais balsais: žvirbliai nerimsta obely, zylutės tyruliuoja kleve, antelės plerpsi upelyje, sutarška kėkštai pasiutę, kuriems solidžiai atliepia kranklys, pasipūtę čerkštelna šarkos pakrūmėje. O kiek dar balsų nežinau ir nepažįstu! Ir kur tie paukšteliai per žiemą buvo pasislėpę? Gal tik man ausis buvo užgulę nuo žiemos miego? Jau ir visas būrelis ančių atlėkė paplaukyti į upely, žaliuojančių žolynų dugne paskabyti, kol paryčių šaltukas vėl nesukando vandens čiurlenimo.

Kaimynė atlėkė norėdama pranešti, kad ožka tris ožiukus atsivedė. Abejoja, ar susitvarkys. Kalė susilaukė aštuonių juodų šunyčių. Sūnus, grįžęs iš mokyklos, pranešė: „Skruzdės pabudo didžiajame skruzdėlyne prie kaštono!“ Karvė turi tuoj susilaukti veršelio, tad kita kaimynė vėl primena, kad neužmirščiau karvės kasryt peržegnoti, už paskutinį pieną prieš veršiavimąsi padėkoti, o baigti melžti būtinai tik antradienį (taip ją dar senelė mokiusi).

Šaltinėlis, ir tas dabar ne vienišas - saugo jį, žaidžia saulutėje šalia jo apsigyvenęs šermuonėlis. Ir - žemė! Žemė! Tegul dar pilki, nurudę lopai, bet kvepia sodrumu ir gyvybės nujautimu. Einu sau laukais užsižiūrėjusi aplink ir jau matau, kur šiemet ką sėsiu, kur reikės dar akėti, o kur žydės gėlės. Žinau, kad ant dviejų mano kalvų daug „dykos“ žemės, kurią kadaise kolūkiai nualino, grobuoniški šeimininkai neprižiūrėjo, nepamylėjo. Jei ant kalvų kepurių vėjai ir paukščiai prinešė dar skambančių žolynų sėklų, o slėnyje aitriai svaigu nuo vingiorykščių žydėjimo, tai per patį vidurį neauga nei viksvelė, tik dyka, rūgšti, plika samana. Visaip galvojau, ką čia padarius. Aš manau, jog daug kur žmogui nieko judinti ir daryti nereikia. Su laiku gamta pati susitvarko, sugrįžta į savo vagą. Bet taip rūgščiai pamaniusi matau, kad kelerius metus niekieno nejudinamoj žemėj vis kas nors auga. Ant vienos kalvos žmogui kelerius metus neužkliūnant. Žiūrėk, jau ir gražus pušynas sužėlęs. Tačiau ant jos kaimynės kažkodėl medžiams augti nepatinka, bet užtat čia skamba pieva varpeliais, ramunėm, žilėm, dobiliukais. Turbūt teks į tas dykynes ir pasėti žolynų. Gražus vingiorykščių žydėjimas durpyne. Kas ten daugiau ir neaugs? Galiu arti, draskytis, bumbėti ant tokių prastų žemaičių žemių, kur gali rasti visas Lietuvos iškasenas: ir gražiausio smėlio, ir molio, ir žvyro, ir durpių, tik žemės daržui toks menkas lopinėlis. Kažin, ar kokia pieva užaugtų durpyne? Turiu tokią slaptą idėją auginti vaistažoles (jos ir šiaip čia natūraliai auga, o jei dar joms padėjus?) arba įveisti spanguolyną. Tik nežinia, ar kam to reikia, ar norėtų kas mūsų valstybėje padėti žmogui, kad jis ką nors užaugintų, sukurtų visiems reikalingo.

Skundžiasi kaimynai, kad Gavėnia artėja: pašarai baigiasi, o kiaulių kainos juokingai mažos, o ir jaučius gaila parduoti pusvelčiui. Nieko, sakau ir šypsausi, juk negali nesišypsoti, kai šitaip šviečia saulė po žiemos tamsybių. Auginsim šaltiniuotuose žemaičių durpynuose žalčius ir gyvates. Tik vėl – ar gausim už juos kokį litą? Juk mūsų parduotuvėse pilna kmynų iš Rusijos, krapų iš Indijos, braškių iš Izraelio, obuolių iš Lenkijos ir dar ko tik nori, tik toj Lietuvėlėj niekaip niekas neauga. Turbūt nėra kam auginti? Visi nori būti prezidentais? Susėdę su kaimynais pasišnekėjom, jog šiame krašte pažangių naujųjų ūkininkų taip ir neatsiranda nė vieno. Pusė kaimiečių ūkininkauja su technika iš kolūkių laikų, daugelis – jau seni žmonės. Kita pusė – samdiniai girtuokliai. Ir dar keli procentai – šiaip prisiplakėlių, keistuolių. O jaunimas bėga į miestelius, iš miestelių į miestus, iš miestų – į užsienį. „Autobusai kaime, matyt, nevažiuoja dėl to, kad visai neišlakstytume“, - juokiasi kaimiečiai. „Nieko, nieko, - atsako kiti, - laukai platūs. Paksas duos nurodymą ir skraidysim malūnsparniais, ir daugiau jokių išlaidų kelių remontui!“

Čia pat ir Užgavėnės, blynus-saulutes reiks kepti, nes nežinia, kada žydeliai su čigonėliais užsuks. O žemaičiai laukia dosnumo, nes blynais ar saldumynais nelabai atsipirksi, kaip kad įprasta Aukštaitijoje. Tuoj surauks nosį, jei neištrauksi saujos centų. O tų čigonėlių kartais būna tiek daug, kad žmonės net duris rakina, neįsileidžia, nes nė centų jau gali neužtekti. Daug yra tokių, kurie išvis neįsileidžia, šunimis užsiundo. Bet, man atrodo, gražu, kai metuose yra tokia šventė, džiaugsmas, smagumas vaikams. Ne tiek jau daug tų vaikų Paparčiuose. Lyg ir yra dar jaunų šeimynų, o vis bevaikės. Niekaip nesuprasdavau, kaip čia yra, ar jau ir kaime mes tokie ligoti nuo civilizacijos. Pasirodo, dar blogiau. Vaikas dabar yra didžiausias kliuvinys, daiktas, vis besimalantis po kojomis, nei jis žmogui reikalingas, nei valstybei (nėra žmogaus - nėra problemos). Tėvai pameta vaikus valstybei arba tol kankina, kol ji priversta juos paimti, o iš valdiškų namų jie keliauja dažniausiai į gatvę ir į kalėjimus. Ar ne protingiau leisti didelius pinigus ne kalėjimui, globos namams, o vaikui - sveikai gimti, užaugti ir mokytis?

Tikrasis pavasaris prasideda prasidėjus šniokščiančiom, plėšiančiom, draskančiom, švilpiančiom vėtrom. Su vėtrom atkeliauja lietus, plaunantis sniegą, ledus, per žiemą prisirinkusius šiaudgalių, skiedrų, popiergalių šiukšlynus. O su lietum atkeliauja potvynis. Upelis tokiu greičiu gurguliuoja, kad nežiopsok, bobute, semianti vandenį - mirksnis, ir tavo kibirai nulėks su srove nežinia kur, čiūžtelsi ant užslinkusio ledokšnio po vandeniu ir pati nugarmėsi nė nekvėptelėjusi. Taip, taip, į tą patį upelį, kuris tylutėliai vasarą šiušena vos liesdamas akmenis. Pro pat langą nuvasnojo žąsų pulkelis. Tikrai, reiktų žmogui mokytis tiesiog užsispyrusios paukščių kantrybės kasmet trenktis į kitą pasaulio kraštą visai nepaisant kalnų, vandenynų, vėtrų, liūčių ir, neilgai trukus, vėl veržtis su didžia linksmybe, džiugesiu atgal. Aš tai jau negrįžčiau iš kokių Malaizijos salų į pavasarinę Lietuvos pliurzę. O vyturiai sau miklina balselius, iškilę aukštybėse, ir jokia vėtra, plėšianti stogus, jų nepasiekia. Zylutės gieda net užkimdamos lig pat dangaus, rodos, permirkę, sustirę, susišiaušę nuo lietaus bloškiančių šuorų, nė lapelio pasislėpti, bet gieda, puošdamos linksmybe murzino vėjo kauksmą. Tik kad niekaip manęs nepradžiugina pavasarinė purvynė, tyškanti visuos kampuos. Iš guminių batų nė nemėgink išlįsti. Įlipus į kaimo autobusiuką neperšviečiamai nutaškytais langais, nė kiek ne linksmiau, kad ir kaip trankiai vairuotojas leistų Cicino dainas.

Visi žmoneliai susirūpinę, kiekvienas sau kinkuoja. Iš „normalių“ tik pora mokytojų, buhalterė ir studentė, nors tokios paprastai važinėja mašinomis. Visi kiti - vien nukaršėliai seniokai, pilkos bobikės, jauni vyrai invalidai ar akivaizdūs būsimi invalidai, trys kaimo durneliai ir aš, viena kvaištelėjusi menininkė. Puikus kaimo kontingentas. O šnekos vinguriuoja įvairiausios. Vienkiemių šeimininkai vis daugiau porina apie gyvulius, žemę, artėjantį darbymetį. Vienas nusprendė penkiasdešimt karvių bandą paversti šimtu, kad tik gautų išmokas, nors neturi kuo šerti, bet vos tik gavęs pinigus, karvių perteklių parduos, gaus dvigubai daugiau pinigų. Kitas įrodinėja, jog visiškai neapsimoka dirbti savo žemės, laikyti gyvulių. Ketina viską nuomoti ir tokiu būdu gauti net gerą pelną.

Gyvenvietėje gyvenantys žmonės kalbasi kitomis temomis. Pasirodo, jog kai neturi žemės, nebėra ko tikėtis iš darbo biržos ar artimųjų paramos, geriausia „dirbti“ invalidu. Štai du jaunikaičiai, atsisakę mokytis ir eiti į darbą, švilpauja sau „užsikalinėdami invalidavimu“. „Tikra tiesa, - linguoja galva viena senolė, - tėvelis mus, dvylika vaikų, nuo mažiausio lig didžiausio spausdavo prie darbo, nes kiekvienas turi gyventi savo darbu ir vargu. O jau mano vyras toks girtuoklis buvo, bet prie ruso turėjo darbo, nors šlavėjo, o turėjo užsidirbti“.

Dabar pačiam iš savo žemės rėželio neleidžiama išsimaitinti, lyg akmenim ant sprando apkraunamas mokesčiais. Darbo birža - blefas, popieriukas. Paskolą ryžtasi paimti tik vienetai, ir tai - turintys tvirtą užnugarį. Aukštesnių mokslų kainos neįkandamos. Iš pašalpos tik nenumirsi. Turbūt tikrai šiuo metu geriausias „biznis“ - invalidumas, nes į „konteinerių broliją“ jau pavėlavai, vietos užimtos. O dar tas siaubūnas maiše - Europa, kurio niekas nematė, bet visas autobusas šiurena: už radiją ir televizorių bus abonentinis mokestis; už krosnį reikės mokėti baudą, kad malkomis kūrenam ir teršiam aplinką; neužsimokėję negalėsim savo kiaulės pasipjauti, kiekvienas paršelis bus ženklinamas ir t.t, ir vis blogiau ir blogiau. Ar gali kas būti šitam kvailai šurmulingam žmonių gyvenime geriau nei du sieksniai žemės tiek į plotį, tiek į gylį. Nei tau sėti, nei tau akėti. Vien dangaus aveles ganyti, Dievo boružėles skaičiuoti. Ir beržas tau brolis, ir kranklys svainis, o skruzdė - marti. Geriau pasidaro tik tada, kai atradęs moliniam lange žirnio didumo švarų lapelį žvilgteli į tolį. Ten, kur laukų laukai sniego išdriskusiais mezginiais. Kur dangaus švelnus minkštumas pažyra paukščiais. Kur vandens melsvos akys pievoje žiūri nemirksėdamos ir šypso saulės zuikučiais.

Jaučiuosi šapas traškančioj, šniokščiančioj trobelėj vidury vėtros sūkurio. Kalendoriuj - Miego diena. Tai jau tikrai, šiandien tik gulėti lovoj ir nejudinti nė mažojo pirštelio. O taip knieti nutirpus sniegui imtis darbų. Ir sula jau bėga. Reiks prašyti klevo. Bet gerai žinau ir jau patyriau: neatsiverk, nepriekaištauk vėjo jėgai be labai rimto reikalo. O šėlioja pats jūrinis vakaris, kuris patikrins viską, kas menkai stovi ir nušluos, sulygins nė nešvilptelėjęs. Tai jau tikrai pavasaris, visuomet įsiveržiantis vėtromis. Tik slėpkis ir tyliai lauk išsiviręs katilą valgio, kad ir kaip knietėtų pajudėti, nes žmogui visuomet atrodo - jei prastai, tai taip ir bus amžinai. Bet juk dar prieš kelias dienas išlindo snieguolių tyrumas, nusidažė dangus vyturėlių giesmėm, cvyktelėjo pempė papieviais, sutrimitavo gervė - tikrai linksmiau nei rudenį, nuklyksėjo kažko išsigandus gulbė. Jau, jau akyse matau saldų raudonai nubirusį dobilų lauką. Plast ir išniro gandras vieną miglų rytą, kartu su saule mėgindamas pradrėksti dangaus tamsybes. Ar begali būti tikresnis pavasaris! Dienos taip prailgsta, jog net nesinori žiūrėti į per žiemą įrūgusią trobą. Dar ir dar atsiranda darbų lauke, kol atsėlina pasidairydamos sutemos. Tik nesugalvok per patį pavasario pabudimo stebuklą dairytis į tą kitą pasaulį, kažkur už devynių jūrų ir marių, ir dar devynių kalnų (gerai, kad taip toli), nes ten net stebuklas prasimuša sunkiai, iškankintas, pavargęs ir pridusęs.

Stoviu pačiam miesto šurmuly, dairausi ir šen, ir ten: šniokščia mašinos - kažkokia negyva užsikirtusi grandinė, slenka pro šalį lyg judantis takelis žmonės, o matau vien dykumą, jokios gyvybės. Šviesų miražai, kažkoks butaforinis paveikslas aplink - tikrų tikriausia „Matrica“. Vienintelis tikras, apčiuopiamas daiktas - aplink kojas šiušenančios šiukšlės ir zvimbimas galvoje. Amžinas zvimbimas, įžengus į miestą tarsi atsirado kiaurymė galvoje, ir pro ją pradėjo šniokšti vėjai. Ir nelabai suprantu, kas tas ištisas gaudimas - mašinos, lėktuvai, vamzdynai, kaminai, ventiliacijos angos ar tūkstančiuose butų vienu metu įjungti televizoriai ir magnetofonai. Panyru į nudrengtą, nuliūdusį pušynėlį ir įkvepiu šiek tiek oro, išnyru - ir vėl tarsi užkiša visas angas ir poras smogo vata, o ūžimas galvoje nedingsta niekur. Turiu apsiprasti, jog čia mano galvoje taip ūžia.

Ir kada žmogus, tas niekaip neužaugantis kaprizingas žemės vaikas, suaugs, įgis išminties? Aš noriu, duok, nes rėksiu, šaudysiu, daužysiu. Šita upė, žibučių skardis, pušų viršūnių slėnis anapus kranto yra mano, nes aš noriu, man patinka (gerai, kad dar supranta, kas gražu, vertinga ir kas patinka). Ir to pakanka. Mažasis žmogus įvažiuoja į pušyną sunkvežimiais, traktoriais, pušys virsta didžiulėm vilom, pirtim, restoranais, atliekos nustumiamos į upę, likęs suverstų medžių laužynas ir taip supus. Samanos tokios minkštos ir švelnios takelyje į pušyną. Jas užpilsim asfaltu, bus stovėjimo aikštelė automobiliams. Šios dvi pušys taip gražiai susiglaudę ir nuo jų matosi visas skardžio grožis. Jas nupjausim, padarysim tvorą, o ant kelmų galima sėdėti, gurkšnoti alų ir grožėtis gamta.

Pabandau užeiti į vieną tokį super-turbo-ultra viešbutį. Klektelna sunkios (gal kokios šarvuotos) durys. Turbūt, kad meškos neužklystų. Vonios plytelės su įspaustu firminiu ženklu - vadinasi, tikrai labai brangus viešbutis. Jau vien tokios kriauklės ir dušinės septynių aukštų galingam pastate turbūt kainavo kokį milijoną (ar tam, kad nusipraustum, reikia ištisos sudėtingiausios sistemos?). Aha, sienos nukabintos nuostabiais Lietuvos gamtos vaizdais. Turbūt per langą ir pamatysim tuos mėlynomis akimis ežerus, miškų garbanas, pavasario laukų žemiškų atspalvių gausybę. Kur jau ne - langas, atrodo, tikrai sandarus, bet galvoje nesiliauja ūžimas, o pro langą valdau gamtą, darau, ką panorėjęs, nes turiu tam pakankamai pinigų ir sumanumo, pinigai valdo pasaulį, turiu čia ir dabar visa. Skamba panašiai kaip: tu man patinki ir aš tave suvalgysiu. O kas po to? Aš noriu pasigauti laukinį prerijų mustangą. Sėsim būriu į džipus, su ginklais, trosais, tinklais, aršiais šunimis - ir mustangas bus mūsų. Jį galima supančioti, mušti, negirdyti, nešerti, pjudyti šunimis, kol išseks ir paklus arba šerti rinktiniu pašaru, laikyti auksiniam aptvare, kol pripras. Bet vieną dieną tas kvailas bjaurybė spirs tau ir vis tiek išlėks į savo laukines prerijas. Ir tik ten jo kailis pradės blizgėti, karčiai draikysis vėjyje, o kojų eiklumu lenktyniaus su ereliu danguje. Neprotinga nusiminti, tuo labiau pykti. Jei turi pakankamai kantrybės ir išminties, tu esi jo draugas. Užmiršk pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

Pas laukinį žirgą turi ateiti kiekvieną dieną, tuo pačiu laiku per smiltį žingsneliu artyn. Gyvuliai nesupranta žmonių žodžių, garsų. Jie supranta tik tavo jausmus ir mintis. Todėl turi būti švarus vidumi. Ir vieną dieną, ak, vieną dieną gal po mėnesio, po metų, kelių, tu galėsi paliesti žirgą, o dar po kelių metų jis ės iš tavo rankų, dar po kelių tu gal jau galėsi išmokti šuoliuoti kartu po prerijas ir būti viena su visa aplinka. Ir tuomet neraudos upė, užversta tavo šiukšlėm, nes tu plauksi su ja ir joje, nedejuos medžių plynės, nes tu augsi kartu su jais ir jie tau bus pastogė, o samanos - guolis, o dangus - tavo draugas.

Gal tau tiesiog reikėtų sužinoti, kaip jautiesi palikta viena lauke, už durų, vidur laukų, pakelėj, kai šalta. Tai didi dovana gauti galimybę būti laisvai, laisvai akistatoje su pasauliu, į kurį kažkas įtrenkė visai neatsiklausęs ir dargi neprilipdė prie dėželės instrukcijos - kaip naudotis, kam skirtas tas pasaulis ir gyvenimas jame. Vis nepaliaudama galvoju: jeigu jau visa įrašyta žvaigždynuose, delne, akių vyzdžiuose, - menkiausia mano ląstelė jau yra įrašas viso pasaulio virsme, ten, kur prasideda žmogiškoji kūryba, kur esu tas unikalusis, vienatinis rankų darbo kūrinys, tas tikrasis Aš. Aš tik... vėjas, smėlis, tik jūros krantas, lapų šlamesys, aš čia ir aš tiktai kažkur, šalia ar niekur.

Tamsiausias metas prieš aušrą ir prieš Kalėdas, per paskutines dieneles, prieš sugrįžtant saulei. Tirštų tirščiausia tamsybė lyg aiškiai apčiuopiamas daiktas, juodas akmuo, liulantis akivaras, aklojo žvilgsnis. Ir nei žvakė, nei žibintas, nei elektra nepramuša tos tamsybės. Klidinėji kojom čiuopdamas tako griovelį. Geriausia eiti žiūrint į dangų, nes gal dar pamatysi kokios eglės juodą ranką, švytruojančią aukštyn, bet prieini, o pasirodo - tai elektros stulpas. Užkliūni už akmens, o ten - krūmynų kupstas, grybštelna šakos, bet ten tik tvoros griaučiai. Net upelis sustingęs tamsybėj, net pagal jo garsą niekaip negali nutaikyt, kur tas tiltelis. Ar gali kas suprasti, kaip tuomet lauki lyg didžiausio išganymo mėnulio brolelio, nors vienos žvaigždės, o sniego baltas šypsnis - tai jau didelė dovana, perrėžianti juosta visas tamsybes. Pabirę sniego kąsniai švyti, laimina, šaukia saulę ir jautiesi pagaliau pagerbtas šiam pasauly, ištrauktas į šviesą. Šią keistą, permainingą žiemą dar daugybę kartų teks kliuvinėti tamsoje, glaustis prie ugniakuro ir džiaugtis kiekviena šviesesne diena. O ta maža mažutė, vienintelė minutėlė, net neregima amžinybės akim, kai saulė pradeda ilgiau užsibūti žemėje, tampa Dievu. Taip ir atsiranda dievai, prieš kuriuos klaupėsi protėviai: dievas Saulė, Mėnulis, Upė, Medis, Ugnis. Patikimi, amžini dievai, kurie niekada neišduos ir prigludus priglaus, padės, dalinsis, atiduos savo galią, neimdami, neprašydami nieko, tik tokios pat meilės. Gal todėl sumaterialėjusiame pasaulyje ir vertinama tai, kas taip paprastai, lengvai gaunama be jokių pinigų. Ir kiek gi gali kainuotai tai, kas atsiranda iš širdies pertekliaus? Glostydama akimis žaižaruojančias sniego adatėles, braukdama nusvirusias baltais rūbais šakas pagalvojau, jog du kartus metuose būna vestuvės: rausvo baltumo pavasarį ir skaidraus skaistumo žiemą.

Ir kurgi tas takelis į mano šventovę, mano Bažnyčią, kur būtinai noriu nueiti pažiūrėti į nuotaką baltu nuometu? Ne žmogaus išmintas tas takas, siaurutis, kur jo pėda netilptų. Ir ne stirnų takas, nes tikrai būtų nulaužusios lėkdamos tą nusvirusią šaką. Kiškiai taip tiesiai nestrikinėja, šernai taip dailiai nevaikštinėja, o lapė būtų uodega pasišlavus. Tik lengvos laumių liepsnelės galėjo taip atsargiai nusiirti įmirkusiu takučiu tarp bruknių kupstų, viržių žvakių, glostančia ranka braukdamos išdrikusias paparčių garbanas į Kadagių Bažnyčią. Ir aš stengiuosi kuo atsargiau, pagarbiau į ją įeiti, kad žmogišku nerangumu nesudrumsčiau Stebuklo paslapties, nesutrikdyčiau laumių ir visų dvaselių, čia susirinkusių maldai. Geriausia eiti tykiai, basam, nedrumsti tylos plepėjimu ir išgirsi, pamatysi daug nuostabaus. O kas gali prilygti kelių hektarų kadagyno kvapui ir galiai apvalyti visą žmogišką kūną ir sielą! Taip ir jaučiu kvapiom adatėlėm bėgiojantį po mane brolių kadagių skaidrumą, džiugų švytėjimą. Norisi apeiti kiekvieną, prie kiekvieno prisiglausti, kiekvienas papasakos savo istoriją, įteiks savo dovaną šioj tikrai šventoj tyloj, kuri globia nuo už jos sienų šniokščiančių vėjų, darganos. Čia taip jauku, šilta, saugu. Gyvų namų negali atstoti jokios storiausios, įmantriausios, šilčiausios žmonių statytos sienos ir daiktai. Gyvai šventovei nereikia kryžiaus viršūnėje, kad ji taptų tikrai šventa. Jaukiai įsitaisau soste ant akmens, užkloto samanom, „kambarėlį“ kadagių sienom. Šis akmuo šypsosi. Bet man jau norisi bėgti į kitą, apvalų „kambarėlį“, kurio viduryje akmuo brolis kažko rauda, senas dienas minėdamas, o štai tas, dar vienas iš pasiutimo net perskilo, o anas šypsosi, kikena net pro ūsą, prisidengęs pušies šaka. Jie irgi turi savo tylią šneką. Norėčiau kiekvienam iš jų uždegti po žvakę, gyvybės ugnelę, bet laumės ir taip mane mato kaip tai šen, tai ten švytruojantį, nerimstantį žiburėlį. Juk dar nepasveikinau prie kadagyno besiglaudžiančios čiurlenimu bebrų užtvankos. Dar labai labai noriu paglostyti visas gluosnių šakotas kasas, nusvirusias į vandens mirguliavimą. Argi gali kur nuklysti Šventuose Namuose, nors čia tiek visko daug, visas begalinis pasaulis su daugybe stebuklų ir paslapčių. O pačiam vidury žmogus pastatė medinį apžvalgos bokštelį. Tinka jis čia kaip koplyčia. Tik trūksta varpelių, skambančių vėjyje. Čia - mano namai, čia - mano broliai, čia noriu gyventi. O ne! Nereikia tiesti asfaltuoto kelio, išpjauti aukštų siūruojančių žolynų, įsprausti kokios nors trobos, išlyginus kupstus, išvilkus akmenis, iškirtus krūmokšnius. Mano namai yra šitas kupstas, mano namai - šitas akmuo, mano didysis kelias išklotas paparčiais ir viržiais, mano sienos - kadagiai, langai - vanduo ir dangus, o užuolaidos - gluosniai. Mano patalas kvepia kadagiais, plaukai įpinti jų kvapu, alsuoju jų alsavimu. Aš ir jie - vienis.

P.S.: Nežinau, iš ko gavau eilėraščio posmelį. Gal ir jums patiks apie paparčių mergaitę:

Puri balta purienų marška ant pievų. Skaisčiai žali eglių piršteliai Tik spėjo nužydėti pievos, jau ir lubinai pražydo. Kur skuba ta vasara, kur lekia žalios dienos? Taip nejučiom apsidairai - ir visas gyvenimas praeity. Klausiu šimtametės senutės: tai kaip jaučiatės, kai tiek pragyventa? „O, kad, vaikeli, nieko nejaučiu, lyg vakar būtų suėję šešiolika, taip greitai pralėkė tas laikas“.

Kariauja, kariauja ūkininkai dėl pieno kainų, o, žiūriu, šįmet dar daugiau karvių laiko, dar daugiau laukus tręšia. Išėjau rinkti vaistažolių po laukus ir taip liūdna pasidarė, kai ir vienam lauke ir kitoj pievoj susidūriau su elektriniais piemenimis. Jau lyg užginta ten eiti, jau pievos suskirstytos į tavo ir mano, apribota ta mano taip mylima begalinė pievų erdvė, besidriekianti lig pat dangaus. Taip niekaip ir nepalyįa kaip reikiant. Ir nei sausros šienui, nei lietaus daržui nėra. Ievos apniktos vikšrų, aptrauktos, susuktos tinklais kaip niekuomet. O, atrodo, toks aštraus kvapo augalas, kuriuo siūlo baidyti muses, uodus. Nėgės neršia mano mažajame upelyje. Kanalu jį reikia vadinti, bet niekuomet jis neišsenka, plaukioja jame žuvelės, antys, o niekas taip ir nepatikrino, kur jis prasideda, gal tai tikrai tik iškastas, nusausintas upelis. Juk žinau tokių „kanalų“ pas senelius, apie kuriuos pasakoja, kokios tai upės buvę, kiek lydekų sugaudavę.

Ateina tokia diena, kai tikrai supranti, jog atėjo vasara. Ryte pabundi, ir prie lovos kvepia žolelių arbata, svaigina nakties sapno likučiais alyvų kvapai, kai apsąli stovėdamas ant ąžuolinio slenksčio nuo dalgiu pamylėtos žolės, rasa dabintos, kai šiltą ryto lietų išsklaido saulės zuikučiai. Kažko nedrąsiai čirpia žiogai pirmas savo muzikėles. Balti jazminai, baltos radastos, balti putinai - žiemos baltas sapnas vasarą per pat Antanines:

O vyrų šiais laikais, pasirodo, nė ieškoti nereikia. Motinos nebežino, kur ir dėti nuo savo galvos beviltiškus girtuoklius. Dar ir kraičio pridės, tik imk. Paskui tai jau pati kalta, kad tokio vyro nesugebėjai suvaldyti, „pagydyti“, kad jis ir kraitį išnešęs pragėrė, o visi juk tikėjosi, kad būsi šventoji girtuoklio globėja. Tokia tat kaimo realybė šiandien. Ir prieš atlaidus pirmiausia prie parduotuvių ruošiami stalai - juk bus dar viena proga: „gerai“ išgerti ir užsidirbti prekybininkams.

Įsibridus į sniego, ledo, vandens ir purvo košę, užrietus galvą, net išsižiojusi klausausi - grįžo jau brolelis vieversys, parnešė pirmą pavasario šuorą. Nedaug dar to pavasario telpa ant menko paukštelio sparnų, bet ir tiek išjudina kiekvieną narelį sukrusti, giliau įkvėpti, atsitiesti. Padrąsina mažutėlius baltų sparnų grybšniais gulbių pora, rodos, dar įsismarkauja zylių šėlsmas, žvirblių kalbos, meletos dundenimas. Net vėjas sustingo - kaip čia taip staiga tiek skardžių balselių gebėjo jo piktą ūkimą imti ir užpildyti, išsklaidyti giesmėmis... Ir verčiasi vėl ledais putodamas, burbuliuodamas upelis, skandindamas sniego riekes, kviesdamas anteles paplūkauti. Tereikia vos kepštelt, saulutei pakutenti, ir ima vinguriuoti besirąžančios bundančios žemės gyvasties kvapas. Įvynioja, įsuka į save, ir manęs čia jau nebėra. Esu toli toli vaikystėje pas močiutę.

Tik ten pirmą kartą pajutau žemės, vandens, saulės, dangaus grožio ir paslapties galybę. Sėdžiu sau po vyšnia ant suolelio, tamtyč ten pastatyto, šalia pasistačiusi kibirą vyšnių. Ar gali būti dar kas smagiau, kaip saujomis semti vyšnias, susidėti kiek tik telpa į burną, o po to spjaudyti kauliukus aplink ir svajoti, kiek vyšnių medžių priaugs aplink, kokiais žiedų patalais pavasariais užklos suolelį ir kiek kibirų uogų galėsiu pasirinkti. Visa pati jau raudona kaip vyšnia, tiesiog mirkstanti kvapniose sultyse, argi galvoj, kaip suplos rankom močiutė, palinguos galva: vaikeli, vaikeli, tai kaip aš dabar viską išplausiu... Galvoje kirba jau visai kas kita. Juk kai grįšiu į namus ištuštinus kibirą, ant stalo jau lauks saldi vyšnių sriuba. Niekada daugiau nevalgiau tokios ypatingos sriubos, gal tik tos ypatingos vyšnios jai ir tegalėjo suteikti tokį skonį, kuris ir dabar atminty saldžiai sklaistosi. Tik vyšnių tuomet man dar neužteko. Svarbiausi buvo dideli miltiniai „kleckai“. Minkštutėliai, slidūs - tik nugurkt - ir nebėr. Ir vėl žaidimas be galo.

Bet ir didžiausias indas saldsriubės vienąkart ištuštėja. Maža beda, juk močiutė, sakė, mokėsi kulinarijos ir ilgai dirbo pas kepėją, visokių gardybių, įdomybių virtuvėje vis galiu atrasti. O ten - naujas stebuklas, gyva paslaptis - didžiulis dubuo alsuojančios, kylančios, šiltutėlės mielinės tešlos, pienių geltonio. Rodos, sėdėčiau ir sėdėčiau tą dubenį apsikabinus, plūduriuodama saldžiam, skaniam kvape. Oi, kaip norėtųsi atsignybti, na, tik mažą gabalytį tos gyvos pagundos. Vos paliečiu, lieka įspaudas, kuris ir vėl pakyla, dingsta lyg nebuvęs. Turbūt bars močiutė, jei bent mažą kąsnytį nukrapštyčiau, bet ne tiek dėl močiutės barimo nedrąsu, kiek tos tešlos gyvybės - kaip čia ji lyg gyva taip šiltai alsuoja...

Geriau eisiu toliau nuo pagundos, į didįjį paslapčių sodą. Kol nuo vieno iki kito galo jo nueinu, įvyksta daugybė nuotykių ir pasakų. Bet šįkart nesidairydama nulėkiau tiesiai takučiu į kitą sodo galą, kur augo nepaprasta sodo obelis. Ji buvo tokia vėlyva, kad nekart taip ir nesulaukiau, kada jos dideli, žali, kieti obuoliai sunoks. Lyg nujausdamas, manęs tenai jau laukė žaidimų draugas. Čia buvo pagrindinė mūsų susitikimų vieta. Kitų vaikų aplinkui nebuvo, tik šis berniukas, ir tai vyresnis, jau mokinukas, tad pusę dienos be jo turėdavau kažką įdomaus prasimanyti. Jis buvo didysis organizatorius ir žaidimų sumanytojas, stebėtinai kantriai ir rūpestingai vargdavo su manimi, maže, kol ką nors išaiškindavo ar išmokydavo, o kartais tekdavo kūrybingai keisti žaidimo taisykles, nes niekaip nesugebėdavau jų įvykdyti.

Tądien žaidėm lapinus, kurie kurie gyvena medyje. Sunkiausia buvo įkelti mane į tą medį, tam prireikė daugybės priemonių. Stora virve su mazgais nesugebėdavau įlipti, vis slysdavau. Atritino aukštų kelmų iš kitos sodo pusės - nepadėjo. Per trumpos kojos. Bandė užtempti rankomis, bet taip ir likau kabaroti tarp šakų - nei pirmyn, nei atgal. Na, negyvena, matyt, lapinai medžiuose... Tuomet teko žaisti lapinus, kurių vienas gyvena medyje, o kitas ant žemės. Ir tas žemės lapinas turėjo ant lazdyno lapų rašyti laiškus, o parašęs - užmauti ant šakelės. Bet medžio lapinui nusiimti laišką nuo žemutinių šakų nebūdavo taip paprasta. Taip pat žemės lapinas nešdavo lauktuvių medžio lapinui - iš močiutės išprašytus šokoladinius saldainius, apibarstytus spalvotu cukrumi...

Paklauskit dabar savęs, kiek vaikų šiandien turi savo pasakų sodą?

Vešliai pražydo melsvas hiacintas. Net stabteliu kaskart įžengdama pro duris, visai užsimiršus, kad būtent jis įvyniojo visą kambarį į savo kvapus - požeminių upelių ir saulės, žemės grumsto ir pirmų pavasarinių pumpurų saldumo. Įsisupu į hiacinto kvapą ir aš - žvilgsnis į pasaulį pasikeičia. Tereikia tiek nedaug. Kaip vaikystėj įsispiriu į guminius ir iškeliauju ganyti upelių. Pakeliui nugriebiu išsirangiusią šaką ir jau galiu kurti ištisus paslapčių pasaulėlius, kurie matomi ir suprantami man vienai ir niekaip nesuvokiami suaugėliams. Jie tik linguoja galvomis ir stebisi, kaip gali tas vaikas būti šitoks laimingas, žliugsinčiais, vandens prisemtais batais, apšarmojusiais plaukais, raudonai nušalusiom rankytėm ir dar varvekliu po nosim. Ė, ką jie gali suprast, koks smagumėlis lėtai bristi per didžiule balą ir pėdomis čiuopti jos dugną: kur dar didelis ledo luitas neištirpęs, kur stūkso akmuo, kur pabirę lyg kruopų mažų akmenėlių. Jeigu įritinsiu dar kelis didesnius akmenis ir dar kelis ledo luitus, bus kuo smagiausias uostų labirintas. Dabar jau galiu lazda varinėti savo medinį laivelį baltom sniego burėm. O dar įdomiau vadovauti visam laivynui, eiti iš paskos ir vis baksnoti lazda, kad greičiau judėtų.

Nejau visi suaugę dideli dėdės mano, kad Viešpačiui jų vadinamieji dideli darbai iš aukštybių atrodo rimčiau nei žaidimas? Kad ir į mažiausias nano daleles prasibrautų žmonės, į aukščiausius kalnus ir į kosmosą kiek bekiltų - toliau Gamtos, Dievo kūrinijos, vis tiek nesieks. Tegali siekti priartėjimo prie Dievo, prie Saulės skaistybės, kad bent keliais tokio pat skaistumo spindulėliais nušvistų protas ir širdys. Visa jau sukurta ir sudėliota dar žmogui nė nebuvus šioje Žemėje. O jam atsiradus, pateikta beribė erdvė tenkinti savo smalsumą, kūrybiškumą, klausti ir atrasti atsakymus. Ir tam anaiptol nereikia mokėti sudėtingiausių žodžių ir formulių. Visa aplink kaip ant delno paduota. Dar ir dovanų pridėta - rankos, akys, protas, jausmai... Tik naudokis, ieškok, rask. Kuo arčiau Gamtos, tuo arčiau Dievo. Nors žmogus kūrybinio įkvėpimo semiasi iš Dievo kūrinijos, viską pasiekia per aplinką - supainiotai, iškreiptai, nes ir pats tėra kūrinys. Tad geriau žiūrėti į medį ir suprasti jo kalbą, simbolį, esmę, stebėt skruzdės, uodus ar bites ir suvokt tobulai apskaičiuotą stebuklą. Argi medis mums nekalba apie amžinybę, tęstinumą, atsikartojimą. Oho, kokius ištisus mokslus iš vieno medžio gali sužinoti. Ką pasėsi, tą ir pjausi - iš morkos sėklų niekuomet neišaugs bulvė, o iš gilės visad išaugs ąžuolas.

Tad niekad nesitikėk, kad vėją pasėjęs, pjausi ne audrą. Kiekviena sėkla turi savo dygimo laiką. O dar gali būti kaip ir su bulve: vieną pasėjus - užaugs visa dešimtis. Ir su aidu tas pats, kai mesteltas žodis, gal iš piktumo, pavydo ar nesubrendimo, grįžta dešimtgubu atsikartojimu ir dar kalnų sniego griūtimi. Ir žodis virto kūnu - pasakyta. Kaip sunku giliau tai įsisąmoninti, nors kai tai vyksta žemės ūkyje, rodos, aišku, bet kai tai liečia subtilesnius kūnus, ne vien rankomis apčiuopiamą materiją, o jausmus, išmintį, dorą, pasitikėjimą, sąžinę, kažkaip staiga viskas tampa painu, sudėtinga.

O argi nekalba ta pati gėlė ir ąžuolas apie tai, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta? Nejau žmogų Visata į žemę mestelėjo akimirkai tik tam, kad jis gerai pavalgytų, nusipirktų dvarą ir supūtų tikėdamasis, jog taps mėšlu rožių krūmui arba dilgėlių kupstui. Bet iš gilės išauga naujas ąžuolas, iš jo - kita gilė ir taip toliau. Jei tą gilę kaptelėjo koks kėkštas, ąžuolėlis gali išaugti kreivas. Jei ji nukrito ant akmens, varganas ąžuolėlis bus mažas, susirietęs ar ligotas. Bet va kaip jis stengsis stiebtis, leisti šakneles kiek įmanoma plačiau ir giliau. Juk ir plienas grūdinamas per karštį, šaltį ir smūgius. Šiltnaminis augalėlis niekaip neatlaikytų net ir menkesnio vėjelio, bet štai tas, iškrypęs, užsispyręs medelis - viską atlaikys. O pienė, prasispraudusi pro mindomo šaligatvio plytelių brūkšnį, stiepiasi į saulę ir šypso visu savo geltoniu. Ir taip lengvai jos neiškrapštysi - stypso kaip įsikirtus. Nemanau, kad žmogus daro teisingai pikčiausiom chemijom naikindamas uodus, muses, žiurkes, prieš tai nepamąstęs, kodėl ir kur pirmiausia renkasi parazitai. Prie šiukšlynų, purvo, puvėsių ir smarvės. Argi ne aklas darbas naikinti mintančius šiukšlėmis, o ne pačias šiukšles?

Tas pats ir gydant pritrenkiančiais vaistais ligą, o ne jos priežastį. Liga tėra pasekmė, aidas, griūtis, o ne tas žodis, iš kurio kilo aidas ir griūtis. Kad ir kaip nepriimtinai skambėtų, bet tas pats ir dvasiniame, subtiliame pasaulyje. Piktos mintys, palinkėjimai, juolab darbai, apsuka ratą ir bumerangu sugrįžta. Kiekvieną kartą, kai kažkas įvyksta ne pagal mūsų norą, reikia smerkti ne orą, valdžią, kaimyną, gyvenimą ar likimą, o išsikelti sau tokį klausimą: kurio mano žodžio, darbo aidas tai yra ir ko galiu išmokti, kad vis neklupčiau kaip aklas už to paties kupsto, bet eičiau tolyn.

Nendrinis žiogelis čirpia užgoždamas ištisus chorus. Šen ten dar kuktelna gegužis. Laukai mėlynom lubinų žvakėm įsupa į savo kvapą. Pirmo šieno svaigumas prašyte prašo įsirausti į kupetą, kaip į saugų motinos skreitą, įsisupti ir paskęsti saldžių žolynų kvapuose, vabalėlių šiurenime, žemės alsavime, rasos gaivume. Ak, bėgtau per pievas, pėdom vos lytėdama žiedų stebuklus. Ir taip kasmet vis iš naujo, kaskart kitaip, naujai atsiveria akys į lyg ir tuos pačius stebuklus, o vis dėlto ir neregėtus, netikėtus, vėl ir vėl užburiančius. Prosenė Elžbieta, lietukui girdant daržus ir taip skubėtą, bet nespėtą suvežti šieną, pamažu ima ringuoti savo gyvenimo istorijas. Ir iš kur jų tiek daug, su tiek paslapčių, įdomybių. O juk, rodos, gyvena žmonės, triūsia ir nelabai jau kas čia ypatingo vyksta.

Prieš šimtą metų upelis, kol dar nebuvo melioruotas, vingių vingiais sukosi po laukus, apsiklėtęs žolynais. O jau kai užtvindavo, tai visos pievos prigužėdavo lydekų, šamų, vėžių. Tikra kaimo šventė, kai didelis ir mažas kas kokį kręžį nusičiupęs, skubėdavo giliausias vietas pirmas išbraidyti, kuo daugiau žuvienei prisigaudyti. Papokštaudami, per dantį vienas kitą patraukdami, taškydamiesi, maišus ir pintines prisikrovę, jau kas ką pagavęs kišdavo ir į kišenes, kepures, užantin ar iš marškinių, kelnių maišus pasidarę, galus užmezgę. O jau tas būrys prosenės sūnų, juodgalviais pajodžargom vadinamų, taip ir taikydavosi ką iškrėsti, sumaištim prisidengę. Bet kartą tos paikystės ir labai blogai jiems baigės, tuomet jau neužteko nei brinkinto pančio per kuprą, tiek ašarų, skausmo buvo.

Turėjo broliai vienintelę jaunylę seserį. Saugojo, globojo ją kaip savo bangiausią turtą, bet ir kamavo toks būrys, nuolat kokį naują pokštą išgalvodamas. Kai reik karvę melžt, milžtuvė, žiūrėk, jau ant kamino. Tik išsiruošk kiaulių šert, o gelda jau benuplaukus su burėm upeliu. Puodynėn širšių lizdas uždarytas, vietoj audinių skrynion žalčių prileista, eini bulvių puodo nukošt, o ten varlės taškos, bandai krosnį kurt, o vienas brangus brolelis ant kamino sėdi ir švarku tai uždengia, tai atidengia angą, negali suprasti, kas tai krosniai daros, kad nesikuria, kol sugalvoji į kaminą žvilgtelėt. Bet vieno dalyko labai bijojo, nors, rodos, prie kokių tik išdaigų jau nebuvo pratus - ji niekad nesiartino prie upelio. Vanduo jai visad kėlė baimę. Kur tau broliai nesugalvos pasinaudoti, žinodami sesers silpnybę... Tuoj pat vieną kartą, upeliui gerai užtvinus, sumanė smagiai pašėlti. Kantriai laukė gilios vėlumos, kaip niekad atrasdami kokį darbą nusigriebti, kol pagaliau visi sumigo. Tuomet švelniai gebėjo kuo tyliausiai iškelt duris nuo vyrių ir miegančią seserį su visa lova išnešt ir pastatyt vidury upelio. O patys žvakes užsidegę sustojo krantuos apaštalus vaidindami. Vanduo šniokščia, garma akmenim. Didelės baimės akim atsimerkė sesuo, nesuprasdama, sapnas čia ar kas, kėlė kojas iš lovos, pataikė tiesiai vandenin, ten ir susmuko. Plyšo širdis.

Prieš dešimt metų šaltinių upelio vanduo dar buvo geriamas, pilnas gyvasties. Prieš penkerius metus, pradėjus atsirasti stambiems ūkiams, jo jau nebuvo galima gerti, bet vis dar žydėjo krantai, žybčiojo nėgės, saulažuvės, šoniplaukos, sėdėdavo ant tiltelio pusryčiaudamas bebras. Šiandien į tą patį upelį leidžiamos srutos iš fermų, mat jos priklauso vietiniam karaliukui, kurio visos žemės, tvenkiniai, ežeras privatizuoti, nupirkti, išsinuomoti. „Kas ne mano žemė - to aš nematau“. Upelis - tai visai tas pat kaip kanalizacijos vamzdis. Išpili, patrauki už virvutės ir nuplaukia tolyn, man prie trobos nesmirdi, mokesčius ir baudą susimoki, ir tvarka. „Padedu vykti natūraliai atrankai, išlieka stipriausi“, - paklausau ir ausys ima raitytis, kuriam mes amžiuj gyvenam, koks išsilavinimo lygis. Būk visiškas beraštis, išlindęs iš urvo su deimantų maišu, bet nejaugi jau nėra žmoguje likę elementaraus gyvulio instinkto neteršti to, kuo pats maitiniesi, gyveni. Tamsi tamsiausia juoduma žmoguje jį pražudo, o ne kalnai, lietūs, žvėrys.

Dangų užklos debesys, nusileis saulė, o saulėgrąža ar atsigręš į tavo veidą?

Išnirau iš pirties garų apsvaigus, o lauke - dar didesnis svaigulys. Vėjūkštis bloškė visą debesį pienių pūkų, privėlė juodus plaukus, nors imk ir skrisk nuo žydinčio kalno - toks lengvumas. Noriu žerti saujomis į skreitą ramunių lauką viena ranka, lubinų žvakes - kita ranka, kaštonų žiburėlių vilionę, notrelių medaus saldumą, pipirmėčių skalsą, rasakilų lašelius į burną, alyvų vainiką ant galvos, builių skaidrų baltumą aplink. Lai bus burbulių geltonio kurpelės, veronikų trapaus melsvumo rūbas, šiušenantis motiejukų apsiaustas.

Nutupia ant peties katės šiltas švelnumas. Lingė meta puošnią baltą plunksną. Pritūpia šalia per pagarbų atstumą lapė. Sustingsta kitoje pusėje ištiesęs ausis kiškelis. Čia pat ir kielikė nerimsta, kraipydama uodegėlę, lyg laukia, kas bus pasakyta, kas prasidės, pasibaigs ar bus toliau. Nekantrauja ant kreigo sutūpę kregždės, pašnibždom čiaučkena pasukę galveles - kas čia bus. Krinta pjaunami žolės kilimai po kojom - gėlių margumo raštais, dievų neišsemiamos kūrybos formomis ir spalvomis. Ak, tas šviežio šieno kvapas...mmm...gundo, vilioja: kur nuves, tai jau nevaldoma, kūnas praranda svorį, žemės trauką, nebegalioja žemiški dėsniai, tiesiog sklendi tuo kvapu, jo marga, nesuskaičiuojamos gausybės puokšte. Įvairiausi kvapai ir spalvos susipina ir vėl išsisklaido. Užburia kiekvienas jų atskirai, bet ir sugulę kartu jie anaiptol nepradeda rėžti vienas kito, o sukuria vis naują viliojančios kvapų miglos debesėlį.

Kartu pradalgiais keliauja ir gandras. Išdidus, ramus, dailiai aptakiai suglostytu savo švarutėliu švarku, jis, rodos, tik šiaip, kaip ponas, išėjo pavaikštinėti, oriai apžvelgti savo pievų. Vasaros šurmuliuojančiame margumyne toks ryškiai baltas, vienišas sodrioje žalumoje. Staigus paukščio kirtis - grobis sugautas. Ir vėl giedra ramybė. Kai gandrui pasiūlo tai, ko jam trūksta, jis stveria be dvejonių ar svarstymų. Po to vėl sugrįžta į savo ramybę - nebetrikdo nei savęs, nei aplinkos. Jis net nepagalvoja, niekad nesijaudina, jog gali būti užmirštas, jam neduos to, ko būtinai reikia. Jis ramiausiai laukia savo laiko.

Gandrą turėtume laikyti šventu, nes jis besąlygiškai tiki Dievo meile ir rūpesčiu. Jam skirta kertelė šioje žemėje ir juo bus pasirūpinta. Jis - viena visumos dalelė, vienas mozaikos gabalėlis, kuris toks pat svarbus kaip ir visas paveikslas. Be jo paveikslas būtų sugadintas, nebetobulas. Tad nepaprastai svarbi kiekviena, net mažiausia, kreiviausia detalė, kurią irgi palies kažkieno ranka ir akių šviesa, minties galia, kūrybos įkvėpimas ir širdies šiluma. Jei nebūsime atidūs, budrūs - ir iš palankios vietos neturėsime naudos. Būdami dėmesingi, atsidursime reikiamoje vietoje ir klaidų nedarysime. Kaip upės ištakos, vidurys, žiotys negali būti aiškiai atskirtos, taip ir mes negalime skaidyti laiko visumos, bemąstydami kaip gyventi. Turime suprasti, kaip mus veikia praeitis, vertinga ir malonia patirtimi papildyti dabartį ir kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams. Kiekvienas privalome savo gyvenimą analizuoti. Tik teisingas suvokimas dovanoja harmoniją. Niekam nelieka pykčio ir kerštingumo. Kiekvieną akimirką žmogus stovi ant pasirinkimo galimybių slenksčio. Žmogus kuria pats save. Kiekviena realybė, kad ir kur būtų žmogaus sąmonė, yra unikali, nepakartojama, pagarbos verta mokykla. Net ir egzekucijos lauke, eidamas mirti, turi bandyti mėgautis akimirka, nes ji blykstelės, ir tu nepastebėsi jos grožio.