2 dalies turinys:                        Pradinis            1 dalis            3 dalis
Dangų užlieja paukščiai
Kai paukščiai ant sparnų
Kuo kvepės ši diena?
Kol dar nebuvo žiemos...
Apie tai, kas Tikra
Šilta žiema
Kad medis apipiltų žiedais
Prosenelės Elžbietos istorijos
Žmogiškoji ir Dieviškoji tvarka
Pasaka yra tikresnis gyvenimas
Kad nebūtum nušluotas
Šiapus saulės slenksčio
Bet ar mokame pasiimti...
Tegu žvaigždė nukrenta ir į tavo sapną
Pasikėsinimas į skruzdėlyną - miestą
Slėpininga rudens vilionė
Ir Pragare reikia sukurti Rojų
Iš lapų saujos rudens saulės nebesurinksi
Pasaka iš dykumos
Tas pienių saldumas...
Kodėl?
Gyvenimas po paparčiais
Neužmirškite padėkoti
Iš Paparčių džiunglių
Aš tik pats sau

Dangų užlieja paukščiai

Pirmąkart po žiemos vakaruose dangus nušvito tokiomis ryškiomis spalvomis. Ugninė, raudona, oranžinė, geltona, pliūpsniais besimainanti su debesų draiskanom ir ledinio dangaus žydrio juostom. Tiesiog grėsmingai, gožiančiai degantis dangus. Toks neįsivaizduojamai ryškus ir spalvingas po balto sniego monotonijos ir pavasarinių murzinų, apniukusių dėmių. Bet tokios spalvos horizonte tik pranašauja giedrą ir vėją. O jei bus vėjas, tai ir atneš kažką, gal lietų. Labai lėtai šiemet šilumėlė gūrina. Sunkiai nyksta sniegynai, ledynai, kad ir kaip saulutė užkaitina ant kalnelio, o vėjas pūstelna išsijuosęs. Užtat ir potvynio nebus didelio ir staigaus. Vis pamaži gurgena sniego upeliai. Po mažą žingsnytį plečiasi žemės juoduma nuo įminto takelio, įšildyto akmens, kurmio kupsto. Norisi kartu su katinais susirangyti užuovėjoje prieš saulutę ir gertinai sugerti alsuojantį gyvybe žemės kiekvieną juodą lopinėlį, priglust prie kiekvieno drąsesnio kur ne kur išnirusio žalio žolynėlio. Įkvėpti iki pat pirštų galiukų prabudimo stebuklą, dvelkiantį pumpurų saldumu, atgijusio vandens nerimu. Anądien buvo liūdna, nes taip norėjau nieko nedaryti, vien kuo arčiau prigludus žiūrėti ir žiūrėti į dieviško švytėjimo pražydusių krokų geltonį. Vien pabusti kartu su jais ir švelniai užsiskleidus užmigti kartu lig kito saulės pabudimo.

Bet juk dabar kiekviena diena - stebuklas, džiugus, nerimastingas jo laukimas. Vos pramerkus akis, įtemptai klausausi, dairausi, iki apsvaigimo vaikštau laukais ir pievom. O ką gi šiandien pamatysiu, sužaliavus ar pražydus, kas sugrįš šįryt? Pirmiausia dangų ir medžius užliejo paukščiai. Taip paeiliui, kasdien pradžiugindami - varnėnai, vyturiai, pempės, gervės, žąsys, gulbės, meleta, suteikdami visai dienai savo skambesį. O vakaras suskambo perkūno oželiais. Vis dar laukiu skambesio pilnatvės, kai sugrįš gandrai, gegutės ir lakštingalos. Tuomet, rodos, jau ir nieko nestigs, bus užpildyta visa erdvė, ausims nebereiks laukti - galės vien gėrėtis, džiaugtis.

Pražydo antras saulutės bučinys - šalpusnių akelės. Dar tik vienas kitas žiedelis ant kalvos, o taip brangus ir mielas. Ir koks skaudulys - kažkas ėmė ir nupjovė gražiausias, storiausias mano mylimo senutėlio kaštono šakas. Tokio seno dar neteko matyti ar girdėti Lietuvoje, bet niekur juk neįrašytas kaip saugomas, tai ir daro kas kaip nori. Niekam tos šakos nekliuvo, neužstojo, į saulę vidur laukų besistiebiant. Juk po didžiosios vėtros visokiausių šakų, rąstų, išvartų gali kiek nori prisirankioti, o tokio kaštono nerasi. Taip norėtųsi šventai tikėti, jog tos šakos kažkam tikrai buvo reikalingos. Bet juk iškertami ištisi žali hektarai, nes „būtinai“ reikėjo parduoti, kelias dienas pakūrenti ar pragerti. Jei ne baisiausi cunamiai žmogaus neišmoko regėti, tai kas dar labiau gali krestelti, jog net akliausios akys, širdys ir protai atsivertų? Bet savo vaikams galim papasakoti, parodyti kaip medis alsuoja, pabunda pumpurais, teka sulos gyvybe, globia nuo vėjų. Jis toks pat gyvas kaip aš ir tu, jam taip pat skauda ir liūdna, linksma ir pikta. Apsikabink, priglausk skruostą, girdi kaip tvinksi jo kraujas - tum, tum, tum. Jam taip pat skaudu, jei neatsiprašai ar nepasisveikini ryte. Pamink žmogiškąjį pasipūtusį išdidumą, nulenk galvą, prašydamas brolio pasidalinti savo krauju - sula. Pažadėk palaistyti, patręšti, apkaupti, apgenėti sausas šakas.

Atsiprašyk kirsdamas, jei būtinai reikia šilumai, tikrai reikalingam daiktui ir patikink, jog ateis diena, kai ir pats pavirsi kažkam reikalingu maistu ir trąša. Taip ir vaikštinėju kasdien laukais - gyva ar ne? Beveik taip, bent į tą pusę. Vis ryškiau suprantu tiesą, jog su gyvybe mums visa duota aplink. Mes patys save pavertėm rafinuotais kankiniais, dienų dienas „užkalinėdami“ pinigus įmantresniam maistui, rūbui, būstui, kažkodėl manydami, jog kuo gausiau, daugiau - tuo geriau.


Kai paukščiai ant sparnų

Ar daug žmogui reikia, kad pavasaris nušvistų ne tik kalendoriaus lapelyje, bet ir akyse, širdyje, visame kūne? Vai, kaip nedaug, jei žvelgi atvira siela aplink. Sūnus išlėkė, taškydamas balas ir purvynus, pas draugus. Aš išsiploviau kambarius. Pakvipo šlapia mediena. Pasidėjau savo „oro gaiviklį“. Tai kelios žalios beržo, pušies, ievos malkos, uždėtos ant šiltos krosnies. Pakvipo tikru drėgnu, pavasariniu mišku. Galvoju, eisiu aplankyti savo kalnų, kuriuos taip pamėgo jaunos pušelės. Parsinešiu pušų šakų pamesti prie durų - vis ne taip purvas nešiosis į trobą ir dar labiau pakvips pavasariu.

Visas takelis link kalno baltuoja „kačiukais“. O užkopus aukštyn, tikra keturiasdešimties paukščių diena (kovo 10 d.). Ir žemaičių cyrulėlis tirliuoja, ir pempė išgąstingai klyktelėjo, krankliai ir zylutės jau seniai nerimsta. Paukščiai ant sparnų parneša pavasarį. Ant sparnų jį ir išneša. Visas „klasikinis“ koncertas aplink kalvą, virš jos ir net joje jauti žemės alsavimą. Atgijo visi vandenys, upeliai, upeliukai. Lenktyniaudami su paukščiais dainuoja, šėlsta, o šiltas, išdykęs vėjūkštis pritaria. Rodos, maža dar pušelė, bet ir ta jau prisirpusiais pumpurais pasipuošus, kvepia iš tolo. Permirko batai, aplipo molynais, kol dairiausi, apėmė toks įkvėpimas lėkti namo ir persisodinti gėles, pasisėti lovelyje žemųjų ratilių, „Makaro“ salierų, prieskoninių žolių žiupsnelį, dar kokių žalumynų, nes svogūnų laiškai ant lango pradeda pabosti. Norisi daug daug žalumos bent ant lango, jei negali lauke paskubinti žolynų, kad greičiau paslėptų po žiemos likusius purvynus. Reiktų pernykštį inkilą pataisyti, per žiemos vėjus visai nusviro ant šono. Kažin, ar šįmet irgi kielikės sumanys įsitaisyti šiferio bangoje ir straksės po stogą lenktyniaudamos. Tolumoje, ir vienoje, ir kitoje pusėje, vyksta judėjimas: per žiemą priruoštas, suvežtas malkas žmonės pjauna, kapoja. Rodos, ir kur visi buvo dingę per žiemą, iš kur tiek žmonių sujudo pabaigti žiemos darbus, kol pavasariniai neprasidėjo. Traktoriai ir vėl mala, graužia kelius kartu su pavasariniais upeliais, niekaip neleidžia lygiais pabūti.

Ne, nepajus vabalėlis po paparčiais, kai sąjungininkų kariuomenė su visa technika ir ginkluote apsistos Lietuvėlėje. Tik ta Lietuvėlė man atrodo tokia maža, kad net neįsivaizduoju, kur joje galima būtų pastatyti bent vieną tanką ar naikintuvą. Juk dar taip neseniai šiaip ne taip iškraustėm rusų karines bazes. Abejoju, ar per tokį trumpą laiką jau išsisklaidė, suiro visos jų paliktos nuodingosios šiukšlės. Bet koki mes kilnūs ir dosnūs, išdidūs, pasipūtę, nors ir mažučiai pasaulio akyse. Ar neatrodo, jog taip švaistydamiesi galime sulaukti tylių, kultūringų poligonų įkurtuvių. Kažin ar tai geriau už barbarišką rusišką okupaciją. Nejau taip smagu tapti pasauliniu šiukšlių konteineriu, o gal už tai gerai moka ir mes vis greičiau tampame tobulais kosmopolitais. Neturim Lietuvoje nei aukso kasyklų, nei egzotiškų paplūdimių, tos jūros kranto tik 99 km, bet lyg ta smilga kryžkelėj, prie karčiamos, visų mindoma, lankstoma tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Tad bent tarpusavy broliai lietuviai sutartų, bent patys savo žemės neengtų. Ar daug reikia, kad tuos kelis šimtus km Lietuvėlės nušluotų. Pakaks vien savos Ignalinos elektrinės. O jei dar ir svetimi pradeda mindyti, niokoti, teršti... O jei mes, pasipūtę ar išsigandę, tam pritariam ir rankutėm dar paplojam...


Kuo kvepės ši diena?

Vos sušvitus lygiadieniui, tiksliai tuomet, pavasaris ėmė ir pramerkė plačiai akis. Didi Saulės šlovė, Saulės triumfas. Nors storiausia sniego pluta dar taip sunkiai nyksta, bet žiemos miego tylą jau išbudina, perskrodžia, užpildo paukščių dangus. Parrypuoja namolio gervės. Vyturiai suskamba dangaus varpeliais. Pempė strapinėja, kuodu šlapius sniegus taškydama. Varnėnai šėlsta, tarška, pliauškia visuose medžiuose inkilus dalydamiesi. Sėdu ant storojo kelmo, prisiglaudžiu saulės glamonėn ir pirmą kartą šįmet klausausi varnėnų spektaklio. Viens prieš kitą staiposi, vienas kitą perrėkdami, kiekvienas savo gebėjimus išsijuosęs demonstruoja. Jei staiga netikėtai kur krūmuose pradėtų ką mėgdžioti, nepažinčiau. Nepažinčiau, jog tai paukštuko išmonė, nustebčiau. O dabar, kai visi išsirikiavę vienam medy, stebiuos neatsistebiu jų liežuvėlių lankstumu. Žemiau nutūpęs kraipo galvelę lyg varlė pakurkdamas. Tas, nenustygstančia uodega, kaukši kaip plaktuku į metalą. Mažesnysis kaip linksma mergikė žingsniuodama tvilruoja. Anas pasipūtėlis švilpauja kaip bernas. O tai vis tas pat paukštukas. Per žiemą gal apkurtus buvau, apakus ir užuost nieko neužuodžiau. Kažkokiam įledėjusiam sąstingy visa buvo sustingę, tarsi ir jėgų nebuvo. Ir koks stebuklas, kai kiekvienais metais staiga ima ir pradeda viskas skleistis, ką per žiemos ilgybę buvau beveik ir užmiršus. Gal todėl tai kaskart naujai ir naujai atrodo žavu, net pirma musė pabudus ant lango. Svogūnai, česnakai, matyt, irgi užuodę žemės alsavimą, leidžia žalius daigelius. Visos gėlės ant lango stiepiasi, sukasi kiek begalėdamos arčiau saulės. Ryte smagu nubusti stebint kaip saulė pamažu keliasi kartu: pirmiausia sagos didumo spindulėlis žvilgtelna ant balkio kampo, paskui paliečia durų rankeną delno didumo šviesos lopeliu, čiūžtelna juosta per langą, užsilipa ant vienos šiferio bangos, antros, trečios ir - švyst visas saulėtas rytas tau prieš akis. Kelkis, šypsokis, garbink Saulę, nusilenk vandeniui, paglostyk ugnį, prisiglausk lino rūbą. Kaip smagu kasryt žengiant pro duris spėlioti: o ką šiandien naujo išgirsi, pamatysi, atrasi užmiršto, netikėto, kuo kvepės ši diena? Kiekviena diena dabar turi savo kvapą. Tik nubudęs pavasaris buvo prakvipęs mėtomis ir pelynais. Anądien sklaistėsi tujų kvapas. Kitądien alsavo gyvybe medžių žievė ir pumpurai. Ė, tie mano žingsniai toki kerėpliški, o taip norisi į viską įsiklausyti, pamatyti. Einu taku tarp medžių, rodos, jokio garselio, o trakši, laša, siūbuoja, dejuoja, kvėpuoja, nuo visų žievės plyšelių kyla garas, pumpurai netelpa savy, savo blizgesiu tiesiog prašosi lyžtelti. Sunkiai, lėtai krypuodami medžiai atsikrato žiemos įšalo. Taip ir norisi padėti greičiau atsikratyti sluoksnis po sluoksnio ledo šarvų. Gražu stebėti, kur greičiausiai, kur pirmiau atitirps kuris žemės, žolynų lopinėlis. Pavargę, bet sodriai žali rugiai bando tiesti rankeles. Vienas kitas viksvų kupstas išlenda arčiau saulelės. Takšt, trekšt skyla nuo krantų ledo, sniego luistai ir grumdydamiesi ritinasi upeliu. Kiek daug užmirštų kurmiarausių beesą. Pradėjus alsuot medžiams, besniegis ratas aplink juos vis didėja ir didėja. Pėdų šiluma numintas takutis vis labiau juosta, platėja. Sniegas murzinėja, apsitraukia liūdna pilkuma. Lapių kailis ant sniego lopinių irgi švysčioja kažkoks labai jau susitepęs. Ir pirmi sužaliavę žolynai - builio garbanos. Pirmas žalias pagardas po žiemos triušiams. Daržinis builis dar ir pirmas gyvas vitaminas į sriubą, padažą. Paskui lauksiu dilgėlių ir šalpusnių. Ir rami žalios gyvybės versmė įsilies į kūną, ir atitirps paskutiniai ledai, ir prasidės nauja pradžia tęstinumo.


Kol dar nebuvo žiemos...

Ką gi, sausis, degąs visuose toliuos įraudusiais beržais, pražydęs baltais krokais, šniokščiantis nerimstančiu, tykštančiu, šėlstančiu, gurgiančiu upeliu, kuris lyg pavasarį išmeta prie tiltelio į krantą vis kokią netikėtą dovaną. Prie upelio besėdint, bešypsant jo išdykaujantiems purslams, nė nepajuntu, kaip pradedu dairytis, ar jau nebunda purienų gelsva galvelė. Plazda vandens žalių pievų plaukai. Po jų kasas ritinėjas spalvotų akmenėlių karoliai. Bebro pusryčiai (baltai išskaptuotos šakelės) lyg pašėlę šokčioja per suplaktas putas, gal norėtų įsikibti, sustoti, atsipūsti, bet kur ten... Neturi upelis laiko stoviniuoti, dairytis. Lėkti, lėkti, taškytis, ošti tolyn, tik tolyn. Stumbražolės kupstas žiūrėjo, žiūrėjo dieną naktį nuo šlaito į tą nerimastingą lėkimą, susisuko jam galva bežiūrint, įmirko šaukiančiu upelio judėjimu ir šlumštelėjo į vandenį - bėgs ir jis kartu, kojas įgavęs, kažkur, nežinia kur, kad tik tolyn.

Binzina katė, vis pasipurtydama lašus nuo ūsų, bet niekaip negali atsikratyti kiaurai į kailiuką persigėrusios drėgmės. Šuo iš po gaurų kilstelna apsunkusius vokus ir tik dar labiau susirango į savo guolį, gerai žinodamas, jog vos tik pajudės iš vietos, tuoj įmirks tokia jauki sausutėlė jo vietelė. Įsisupu labiau į skarą ir glaudžiuosi prie ugnelės gyvasties. Vartau senutėlį nuotraukų albumą. Įgeltusios, mezginiais karpytos nuotraukos. Prosenių žvilgsniai susirenka pasišildyti prie krosnies. Nedrąsūs, rimti, išdidūs, nustebę, romūs, pasitempę, sutrikę, lyg sugauti. Ir štai lėtai lėtai iš pradžių dar visai tyliai, o paskui vis garsiau ir greičiau, vienas per kitą, nesutilpdami pabyra žodžiai, virsdami gyvenimų istorijom, gal pasakom, legendom, gal vaizdžiais pramanais - kas ten dabar bežinos, beatrinks.

Seniai seniai, kai Lietuva dar buvo viena ištisa giria, apjuosta Nemuno ir Neries žydrais kaspinais, nusprendė viena klajoklių giminė keltis per upę ir viešpatauti tose giriose. Tvirti galiūnai buvo tie vyrai, nes valgė kas Dievo duota ir ką gebėjo pasiimti, ir išgyvendavo tik tie, kurie atvirom akim ir širdim artimai bendravo su dangum ir žeme.

Nelabai atsirasdavo tokių, kurie priešiškai panorėtų įžengt į jų užimtus miškus. Jei koks užsispyrėlis išdidėlis ir pamėgindavo, tai išsikėtojusios ąžuolų šakos juos parblokšdavo, o užtvinus upė nunešdavo priešų kūnus tolyn. Miškiniais ir vadino tuos naujus girių gyventojus, barzdotus, kietais lokio gniaužtais, žibančiom tarp lapų žydrom akim. Bet kuo kietesnis tapo jų mostas, tuo jautresnė, tyresnė širdis plazdeno. Jokios neteisybės ar apgaulės miškiniai nepripažino, nepakėlė. Ir jeigu kartais vis dėlto taip atsitikdavo, apgautasis taip gailiai širdy raudodavo, kad išėjęs gilyn į girias pavirsdavo vilku.

O kartą atėjo toks metas, kai nebeliko miškinių, ir nuotol jie visi tapo vilkiniais. Dabar vilkiniai, ne tik tvirti, bet ir aršūs, nuožmūs, patys traukdavo į karą, ir Nemunas plukdydavo ne tik priešų kūnus. Vienas vilkinis net sugebėjo dalyvauti Japonų kare ir sugrįžti į savo Užnemunės girias. Koks buvo nustebimas šitų barzdotų, negrabių girių meškinų, kai prosenis grįžo su antrom, saulėje žybsinčiom, akim. Taip ir matau, kaip jis stovi toks išdidus, pasitempęs, o galiūnai giminiečiai, susirinkę iš atokiausių girios kampelių, net išsižioję spokso, kaip jis nusiima antras akis, brūkštelna į rankovę ir vėl užsistato ant nosies. Juk nė stiklo iš vis nebuvo tokio regėję. Nuotol nebeliko vilkinių, dabar jie vadinosi keturakiais. Bet čia prasideda jau kita istorija.


Apie tai, kas Tikra

Beveik tiksliai kalendorinę Vyturio dieną pasigirdo pirmasis nedrąsus to pilkojo paukštelio čirpavimas. Tokio mažo, tokio neišvaizdaus giesmininko balselis, o suskambo net per vėtros kauksmą. Gi taip ir laukiamas kaip pirmasis tikro pavasario pranašas, išgirstum jį ir per didžiausias liūtis ir vėjus. Juk jei tik sniegas aptirpsta, tuoj kur eidamas pastatai ausis, ar tik neatlėks nuo Cyrulynės giedodamas. Tokį mažą vargu pastebėsi dangaus ir laukų platybėse, bet balsą tai jau visuomet išgirsi. O ir žiema šiemet tokia, kad jau gruodžio pradžioje galėjai pradėti laukti paukščių grįžtant. Nebestebino peržiem nei gulbių graudulingi klykavimai, nei zylių pavasariškai linksmas tarškėjimas, nei antys ramiai praplasnojančios. Didžiąją daugumą dienų teškėjo lietūs, dulksna. Žalius pumpurėlius jau kadais kyščioja alyvos, dairosi baltumas kačiukų, žvilgčioja žemės juodumoj snieguolių žiedeliai. Šermukšnių pumpurai jau tokie ilgi, kad, rodos, tuoj tuoj prasiskleis. Dar pliki medžiai, murzinai pilkos pievos, ryškiai matomas kiekvieno kalnelio kontūras. Bet alksniai ir lazdynai puošias dideliais žirginių auskarais, ir imu manyti, ar tik nereiktų patikrinti - gal sula jau teka. Ne, medžiai dar sausi, dar nedaug gyvasties, tik tiek, kad pakaktų pumpurams. Sniego nėra, šalčio nėra ir, atrodo, viskas turėtų sukilti į žalumą. Jau vasario pradžioje džiaugiausi pirma vaivorykštės grožybe, bet augalai turi savo laiką, žino, kada jiems sušvisti visu žalumu ir žydėjimu. Kartais aplankau miestelio Vaikų centrą. Rinkau šakas, norėdama nuvežti, parodyti, kad iš paprastučių dalykų, randamų čia pat po langu, galima pačiam pasidaryti kai ką kūrybingo, gražaus ir panaudojamo buityje. Mums, neturėjusiems perkamų Maximų žaislų nei jokių brangių įmantrių daiktų, kiekviena šakelė, akmenėlis, samana, šiaudas - gyvas lobis, ištisas pasakų, žaidimų pasaulis. Kukurūzų burbuolės buvo gražiausiomis ilgakasėmis Barbėmis, kankorėžiai, gilės, kaštonai - žvėrelių pulkas, degtukai tuoj pat pavirsdavo namais, pilimis, akmenys - tvirtovėmis, smėlis - pasakų miestais ir stebuklingais gyvūnais, medžiai - princesių bokštais, krūmai - klaidžiais labirintais. Visa, kas aplink, vaiko rankelėse virsdavo kūriniu, mažuoju stebuklu. O paprasčiausia bulvė buvo pirmas stebuklas, iš kurio taip lengvai galėdavai išpjaustyti lyg koks didis skulptorius kokią tik panorėjęs figūrėlę, žvėrelį, žmogutį, baldus. Neiškentus paskyniau vaikams taip valingai švytruojančių aukso žirginiais lazdyno šakelių. Lai pasidžiaugs. Ir kaip džiugiai nustebau - ne, dar neužspaudė visiškai vartotojiška visuomenė perdėm civilizuotais dirbiniais mūsų vaikų. Jie, kaip išbadėję žvėriukai, kurie šimtus metų, rodos, tik ir laukė, kada jiems atvešiu lazdyno žirginių, pirmiausia prie jų ir pripuolė. Ir... nuvalgė ne tik visus žirginius, bet ir pumpurus. Tikrai, ir mes vaikystėje čiaumodavom pačius tikriausius saldainius - vyšnių, liepų pumpurus, o pušų sakus, kad ir baisiai aitrūs, bet taip smagiai klampūs tarp dantų, kramtydavom kaip brangiausią kramtomąją gumą, dar ir parungtyniaudami. Dar nesunaikino vaikuose papildai, vitaminai ir reklamos giliai esančio vidinio žinojimo, kas yra tikra, kas yra gyvas maistas, ko kūnui sustiprinti iš tikro reikia. Dar kartą imu ir atsidustu: „Ak, tas miestas - laukinių namai.“ Atvažiuoja pilki ir išvargę iš didmiesčio į svečius pas mane, atveža lyg didžios vertybės sausų miltelių sojos pieno (kas tai ir kur juos dėti?), ilgos jaunystės kremo (kažkaip patys nuo jo visai nuplikę), prieskonių brangiausio rinkinio (jis kvepia nežinau kuo, bet neprimena jokios prieskoninės žolės iš mano daržo ar laukų)... O patys vėlgi, kaip išbadėję žvėreliai, puola prie šiltutėlio pieno kibiro, taškosi išrūgose, semia varškę su obuoliene, puodais maukia žolelių arbatą. Kaip ištrūkę iš kokio žiurkių rato, kurį pats žmogus kažkaip ir kažkodėl sau susikūrė. Ir žino, kas yra Tikra, tinkama, ir siekia ištrūkti, bet vis tiek gamina, perka visokius niekus, šiukšlina, nuodijasi. Ir dar atrado, jog tik mano namuose galima paragauti tikro lietuviško lydyto sviesto. Nežinia kodėl, bet jo nėra parduotuvėse. Galbūt todėl, kad tai ilgai negendantis produktas, kaip ir naminė močiutės duona, todėl jam nereikia jokių konservantų norint išlaikyti ir kažkam tai nepelninga, nenaudinga. Kunigaikščio Vytauto laikais valstiečiai naudojo lydytą sviestą kaip maistą ir kaip vaistą, o jo kaina tada prilygo medui - 12 grašių. Bet, tikiu, ateis metas, kai žmogus ištrūks iš savojo „žiurkių rato“, prisimins, atras, kas yra Tikra. Tik žmogaus kūriniai įkainoti, o Dievo vertybės dalinamos dovanai.

Kaip ir ta mano kaimynė atlėks vieną rytą pati prašydama žolelių arbatai. Kiek siūliau, nešiau. Pyko, raukėsi, spjaudėsi: „Ar nunuodyti mane nori visokiom dilgėlėm, varpučiu, piktžolėm“. Bet kai jau išbandė kaip koks eksperimentinis triušis visus cheminius vaistus, o ligos vis neatkibo, prisiminė, atbėgo ir didelėmis akimis stebisi dabar: „Bet juk tiek pinigų išleisdavau vaistams, o nuo žolių - šast ir pasveikau. Dzyvų dzyvai koki tai.“


Šilta žiema

Sausio vidurys, viduržiemis. Kažin, kaip ten meškos ar barsukai vartosi ant kito šono. Turbūt didžiai nepatenkinti niurnėdami, kad į šiltąjį jų migį per menkiausius plyšelius varva ir teška. O gal kuri gauruotoji suraukusi snukelį išlindo pažiūrėti kailį purtydama, ar tik jau ne pavasariu kvepia. Tuo ypatingu kvapu šlapios atgyjančios medžių žievės, tyškančio visais grioveliais vandens, įmirkusio smėlio pramaišiui su yrančių ledukų šaltu garu. Užsimerkiu, atsimerkiu ir vis tiek man ši žiema kvepia pavasariu. Alyvų pumpurai netelpa savy. Beržai, alksniai, lazdynai, žirginių auskarais linguodami, linksminasi. Užuovėjoje ir baltos kačiukų noselės kyščioja. Žvilga kaštono pumpurų šokoladas, artos žemės rudos riekės alsuoja. Aplankau kadagį, kuris ilgai buvo tik vienas mano žemėj, o dabar ir dar du broliukai ūgtelėjo. Stebuklinga jo uoga riešutėlis, ir saldi, ir kartoka, prisiglaudžiu prie šakų ir užlieja gaiva. Ir auga jis nepaprastai, kėtojasi sau patenkintas, nors turi stiebtis tiesiai iš alksnio tarpušaknio, iš kitos pusės beržą apglėbęs, o kitus šonus spaudžia tuopa, šermukšniai. Gal kaip tik jam smagu ratu nuo vėjų ir liūčių šuorų užstotam. Prisiglaudžiu prisėdus po senutėliu dvikamieniu ąžuolu. Stora, grublėta žievė, sutelpa tarpuos net pirštai. Glostau ir glostau švelniai lyg ligonį skaudžius ąžuolo trūkius per visą kamieno ilgį. Sunkiai jie gyja gal žaibo perrėžti, gal staigios temperatūrų kaitos, bet pamažu traukiasi jauna, lygia žievele.

Gera po senoliu apglėbtai šakų raizgynės stogo lig pat žemės. Sėdėčiau taip ligi amžių galo, argi kas gali būti dar svarbiau, didingiau nei rytą pabusti kutenant saulei, dieną šypsotis jos veidui, linksmai šokinėjančiam tarp šakų pumpurų, o vakare pamoti jai snūstančiai miglynuose debesų. Lyžtelti rasos lašą tiesiai iš ąžuolo delnų. Smilga paglostyt susimąsčiusią skruzdę. Pridengt lapu vėjo išjudintą iš saugaus ramumo drugį. Pasiklausyti zylių čiurlenančio pokalbio. Vėjai šniokščia taip pat pavasariniai nuo jūros pusės. Jie, matyt, ir atpūtė į šias vietas pasižvalgyti jūrinį erelį. Didybė neapsakoma šio paukščio, reto svečio. Sklendžia sau lėtas, romus, ko ne dangaus karalius. Jokio netikslaus, nereikalingo judesio. Sparnai dengia saulę, debesų kalnus, plunksna prie plunksnos ir nė menkiausio virptelėjimo, nors vėjas gerokai stiprus, net upelio vanduo banguoja į priešingą tėkmei pusę. Antys ir gulbės šįmet nė neišskrido. Turškiasi linksmos man vandenį besemiant. Bebrai, ir tie neturėjo kada tiek triūsę nusnausti. Krantams įgriuvus, viena šeimyna iškeliavo ieškoti saugesnės vietos, bet netrukus atkeliavo kita. Matyt, šita gudresnė, tingesnė buvo, o gal skubinosi, sielojosi, kad staiga šalčiai neužgriūtų, tad nusprendė bebrų vyriausias įsikurti prie senos užtvankos. Juk tereiks tik krantus apramstyti, šį tą pataisyti ir bus gerai. Nė blakstiena negaliu krustelt nepastebėta ištikimojo kudliaus, kuriam, atrodo, jokio kito rūpesčio nėra - tik būti man prie kojos, stebėti akis, lūpas, kad nepraleistų, jei ką ruošiuosi sakyti ar daryti. Nesu dar mačiusi tokio šunelio - ištikimybės etalono. Gali minios žmonių vaikščioti, dundėti pro namų duris šen ir ten, jis nė nekrustelės iš savo patogaus guolio. Bet tereikia man priliesti durų rankeną, ir jis stovi pasitempęs prie kojų, pasiruošęs keliauti bet kur, kad tik šalia. Toks mažas kuduliuoja, net gailu, sniegais aplipęs ar vandeny įmirkęs, bet jam atrodo tai malonė būti šalia šeimininkės ir didžiausia bausmė neleisti eiti kartu, net jei gardėsių prikrautų. Sakoma, jog šuns protas prilygsta trejų metų vaikui. O aš žiūrėdama į savąjį, be atodairos ištikimąjį, pagalvoju, gal šuniui šeimininkas kaip Dievas, kuris maitina, pamalonina, pamoko, kuriuo reikia sekti ir nuolankiai paklusti, kad būtų gerovė, kuris toks didis ir nenuspėjamas. Tik ar visad žmogus vertas tokios garbės.


Kad medis apipiltų žiedais

Skubinasi visi žolynai. Siūruoja, žydi, veši, gobia visas kerteles sodriu žalumu. Kažkada vaikštinėdavau ir bumbėdavau, kad gėda eiti pro šalį ir nepažinti, kas auga. O dabar matau, kad tų žolynų mūsų žemelėj ne tokia ir didelė įvairovė. Pereinu šen ten kelis savo hektarus, o man nepažinto dar augalo nerandu. Ir paukščiai tie patys pažįstami, kaip ir maniškiai, ir žvėrelių naujų neatsiranda, tik vis mažyn kasmet. Pievos, ir tos nyksta, tarsi traukiasi kažkur gilyn, lieka reti varpučio kupstai, samanos, kelios skurdžios šiurės ir vis daugiau tuščių, negyvų lopų. O taip, ten kur ūkininkai aria, tręšia, sėja pievas, ten žolė net juoda, traški nuo žalumo, bet.... galiu pereiti kiaurai išilgai tuos šimtus hektarų užsėtų pievų ir nerast nei vienos tinkamos arbatai vaistažolės. Kiek gi tėra tos mūsų vasarėlės, trumpas tas žydėjimas, puošnumas, tik spėk suktis, kad nepražiopsotum kokio žolyno. Einu sau, smilgą graužiu ir į vieną kišenę rasakilą, i kitą - veroniką, nubraukiu saują beržų lapų, kraunu į kraitę šaukščių lapus, patvory paskabysiu notrelių, pakalnę nuklojo našlaitės, reiktų pasidairyti paparčių ir žemuogių lapų, bet čia susigundau prisėsti po savo dvikamieniu Tėvuku senoliu ąžuolu, taip gražiai ratuku apkabintu šermukšnių. Tik tykiai reikia sėdėti, kad pajaustum ąžuolo sudiržusį, bet švelnų delną, linguoti kartu su jo šakų išmintim tiesiai iš dangaus ir nė nepajusi, kaip visi saviškiai susirinks netoliese, nes ir tu esi čia, vienis, įsiliejęs į juos. Atcimpins jauniklė žvitri lapė, prisės, pauostinės, neseniai matėmės, nepavyko tau dar šiemet įsisukti į mano vištas, vis pričiumpu. Karveliai nerims, nenustodami ulbuos. Tik prisėsk, varnos tos tai iškart mėgėjos danguj surengt tiesiai priešais akis skraidymo viražus. Dvi antelės išgąstingai pravasnos, matyt bebras uodega taukštelėjo ir pakėlė jas nuo vandens. Meleta girgžda, gandras skubinasi į lizdą. Visus ir visa gali pamatyti, išgirsti tiesiog taip, tykiai sėdint vienoje vietoje. Ir ąžuolas, ramus, išmintingas ir geras, šnabždės: „Žmogaus tyrumas turi taip švytėti, kad jam atsisėdus po medžiu, medis pats jį apipiltų žiedais“. Ak, kaip gražu. Gal taip sėdint susiglaudus senolis man priminė senutėlę istoriją apie močiutės brolį Juozą. Močiutės tėtis buvo kaimo seniūnas. Karo metu vokiečiai jį nužudė valkiodami arkliu, liko pulkas vaikų, kuriuos kaimynai išsidalino už samdinius. Jau paaugęs vyresnysis brolis Juozas ėmė ir susirgo šiltine. Ir kur tokį dėti visiems svetimą ir tokia liga susirgusį, tik bėdos namiškiams saviems atneš, bet negi išmesi kaip daiktą. Pagailėjo, paguldė kiaulių pastogėj kartu su burokais, o toliau - žinokis. Nežinia, kiek būtų tekę galuotis, jei ne tokia pat samdinė jauna mergaitė Verutė, kuri patykom vis išslysdavo ligonį slaugyti. Ir išslaugė, pakilo Juozas ir netikėjo, kad saulę šviesią vėl mato. Tik Verutė užsikrėtusi numirė. Kiek mažai tereikia žmogui kepštelt, kad iškeliautų į kapus. Bet ir kiek daug jis gali pakelti. Prie Verutės karsto Juozas pasižadėjo eiti į vienuolius. Pasikabino ant kaklo medalioną su jos atvaizdu ir iškeliavo. Buvo pasiųstas į vienuolyną Vokietijoje. Bet neatlaikė bandomojo laikotarpio. Per didžiuosius pasninkus taip sąžiningai juos atlikdavo, kad paskui vis alpdavo. Vyresnybė nusprendė, kad Juozas neturi Dievo pašaukimo. Apmokė ūkvedžiu ir išsiuntė dirbti į Pažaislio vienuolyną. Močiutė užeidavo aplankyti brolio ir pasakojo, kad būdavo vaišinama tik ten augančiom tokiom didelės, saldžiom kriaušėm. Betriūsdamas vienuolyne neilgai trukus susirgo vėžiu. Vienuolės jį rūpestingai slaugė lig mirties. Joms ir paliko visą savo turtelį, dienoraščius, eilėraščius. Mažutėse, nuošaliose vienuolyno kapinaitėse miškely ir buvo palaidotas su Verutės portretu medalione ant kaklo. Kadais buvau aplankyti tų tykių kapelių, bet ten nėra užrašų. Kur palaidotas Juozas, negali žinoti. Dievui nerūpi vardai, nei užrašai. Jis mato kiaurai širdis.


Prosenelės Elžbietos istorijos

      Prosenelė kiekvienai savaitės dienai turėjo vis kitą skarelę. Jei anūkės pataikydavo vasarą atvykti paviešėti tomis dienomis, kai ji ryšėdavo tamsaus raudonio su įmantriais rudais raštais skarelę arba juodais nėriniais apkraštuotą, žinok, - bus vien pamokslai, bumbėjimai, griežta priežiūra ir reikalavimai. Tekdavo ropštis patamsiais per langą pasišokti į „raboksus“ ir, dar nesušvytravus naujai to ryto skarelei po kiemą, vėl grįžti patylomis.
Bet prosenelė vis tiek sugebėdavo nutaikyti momentą ir „nedorėlėm šių laikų mergiščiom“ prie visų trumpesnių, nei iki žemės, sijonėlių prisiūti ilgus kaip pridera, kad ir bet kokio audimo gabalus. Ryte būdavo niurzgėjimo, krapštymosi atardyti vienai nuo sijono milo atraižą, kitai maišinio audinio ar aksomo rėžį. Bet būdavo juk ir diena, kai prosenelė Elžbieta ryšėdavo dangaus žydrumo skarelę su smulkiom baltom ramunėlėm. Tuomet tereikėdavo susėsti ratu ir klausytis begalinių tikrų netikrų istorijų ir gyvenimų. Visos istorijos prasidėdavo vienu ir tuo pačiu paporinimu.
Tykus buvo jos vyras, žodžio nepasakys, akis nuleidęs tik triūsdavo savo darbus, taip pat ir barščius savo srėbdavo. Bet būrys berniokų gerai žinojo, jog toks nuolankus tėvo tykumas dar nieko nereiškia. Svarbiausia neužmiršti pažiūrėti kaip laikosi jo vyžos ant kojų. Jei senolis vyžų apivarus paleidęs ant žemės, nesurišęs, tai kaip nori strapaliok, tik ant jų neužlipk. O jei vis dėlto atsiras toks apsižioplinęs vargeta – vargas jam. Ant jo vieno galvos ir kupros bus atskaityta šlapiu pančiu, tamtyč visuomet pamerktu vandens geldoj, už visų kvailumą, sausrą, nederlių, sunkų darbą, pavydų kaimyną, blogą sapną, bet ką, už viską. Štai šitokiu paprotinimu prasidėdavo visos kitos prosenelės istorijos. Kaip ir kiekvienam kaime vaikščiodavo toks bent vienas nei kvailas, nei protingas. Ištiesęs delną visas varnas apeidavo, pakalbindavo, nė vieno kaimyno neužmiršdavo aplankyti. Vardu jis buvo Valerijonas. Visuomet ant pečių užsimetęs tą patį palaikį švarką, įsispyręs į aulinius batus. Ant akių giliai užsitraukęs nuo dulkių papilkėjusią skrybėlę. Marškiniai, kad ir kaip apdriskę, bet ant krūtinės siuvinėti povo plunksnom, kelnes prilaikė jau išblukusių spalvotų siūlų suktinė juosta. O buvo jam taip.

Vieną vėlyvų rugpjūčio popietę, kai rugiai jau buvo nupjauti ir pradėję žydėti raudonieji jurginai, jo žmona Urtė nusimovė nuo piršto vestuvinį žiedą ir, metus Valerijonui po kojomis, užtrenkė lauko duris. Daugiau jos niekad niekas ir nebematė. Tik į Valerijono kiemą įjunko atskristi viena varna. Jis jai tą aukso žiedą ir užmovė. O pats vaikštinėja ištiesęs delną su giliu randu kaimynams ringuodamas: matai, iš žaizdos jau kalasi tamsiai žali daigeliai, o kai kviečiai prinoks, iškepsiu pyragą, palesinsiu Varną, tada ji atvirs man į Urtę. Gal ir tu, kaimynei, galėtum delne, giliam viksvos rėžy, užauginti man kviečių, nes manųjų daigų mažoka pyragui. Skolingas neliksiu, aparsiu, apakėsiu tą aukščiausią tavo kalnelį. Matai, tik delne užaugintų kviečių pyragas įveikia tokius prakeiksmus, tekusius mano žmonai. Taip ir vaikšto Valerijonas, matyt, niekaip tų kviečių iš delno pakankamai nepririnkdamas.
Atėjus karo metui, visi žmonės ne žmonėm - žvėrim tampa, viens į kitą geriausi kaimynai ima kreivai žybčiot. Rusais, amžinai murzinais, išbadėjusiais, parazitais aptekusiais, vaikus gąsdindavo: rusai pliki, tik su prijuostėm, katrą vaiką pagaus, kojas pririš prie dviejų beržų ir perplėš. Vokiečiais negąsdindavo, mat jie niekad negailėjo cukraus gabalėlių, šokolado plytelės - neregėto stebuklo basakojo piemenėlio įjuodusiam delniuky. Bet buvo toks Fricas, kur kaime ramybės neduodavo, su dviem vilkšuniais prie blauzdų po trobas šmaižydavo mokesčius rinkdamas, ką užmatęs išplėšdamas. Labai jau gudriai prosenelė buvo sugalvojus, į aukščiausių beržų užkėlus skrynių su lašiniais, dešrom, skilandžiais ir šakom lyg lizdų apkaišius. Bet reikėjo lyg tyčia tam smiliam Fricui, gero prisisprogus po kiemus, būtent po tuo beržu prigulti atsipūsti ir dargi nepatingėti užsiropšti į tų beržų pasmalsauti tokio didelio „lizdo“. Tik neilgai jis taip viešpatavo. Rado jį kartų uogautojos miške, pakelėj, prie medžio sėdintį, pririštų jau negyvų, pilna burna prikišta lašinių, ir du jo šunes iš šalių suguldyti.
Per tų Fricų ne tik prosenelės pilna skrynia prapuolė, bet ir prosenelis pražuvo. Mat buvo jis kaimo seniūnas. Ir šiaip, ir taip sukosi, nors buvo vien keturias klases baigęs, bet gerai susišnekėjo ir vokiškai, ir rusiškai, tad jų kaimų ne taip skriaudė, plėšė. Bet radę Fricų, vokiečiai seniūnų pririšo prie eržilo ir mirtinai užvalkiojo.



Žmogiškoji ir Dieviškoji tvarka

Kūrėjas taip pamilo savo kūrinį, kad surizikavo suteikti jam laisvę pažaisti Tėvą ir pačiam pabūti kūrėju, „laisvu menininku“. Tik žmogus toks nepaprastas, kad stiklinę vandens sugeba matyti kaip puspilnę arba kaip pustuštę, tą patį išversti vienaip arba visiškai priešingai. Nieko, šypso Tėvas į ūsą, lai pažaidžia, pasimoko sūnelis, vis tiek, žinia, galiausiai man pačiam reiks tvarkyti sukuistus, apšiukšlintus, ištepliotus nuo nevykusių, nors ir didingų, eksperimentų Žemės kambarius. Geras dalykas tingėjimo filosofija, bet tingėjimas tingėjimu, žiūrint į kurią pusę jį išversi. Nusprendė kadaise žmogus, kad pakankamai ūgtelėjo ir pasivijo Tėvą. Tas jau nusenęs, atsilikęs, reik daryt naują, savą tvarką. Prižėlė tų miškų, nei kur koją pastatyt, ką čia bepravažiuosi, tik visokių gyvių perykla - iškirst, išvalyt. Iš kur čia tų briedžių, stirnų tiek, man medžius sode išlaužys, daržus išmindys - naikint. Nė už krūmo negali atsitūpt, tuoj vilkas suėda - visus sumedžiot. Kas čia pasidarė, kad zuikiai paskutinius kopūstus būriais apgulė - išgaudyt. Tai rūpesčių, tai darbelių, uf. Rodos, jau visų didžiųjų niokotojų atsikratyta, ogi dar nematytai priaugo šernų šeimynų, bulvių negali išsaugot nė kero - intensyviai sureguliuoti populiaciją. Nebus ramybės vištoms, kol neišgaudysim lig paskutinės lapės. Betgi ko tos pelės ėmė plūsti į namus, ar jau ir tų per daug užsiveisė - skubiai imtis nuodų. Na, mat kaip šįkart gudriai padariau nusausindamas tuos per daug vandenų - vienu šūviu atsikračiau ir gyvačių, rupūžių, ir gervės neišmindžios rugių. Tik ko tie uodai ir mašalai apgulė šulinius, rūsius, didžiąsias upes ir ežerus - purkšti, naikinti. Jau lyg ir viską aptvarkiau, galima būtų ir pailsėti. O ne, dar bebrai neduos ramybės, tauškės čia savo uodegom, paskutinį medelį nugriauš. Gal reikėjo kokį vilką palikti, tas tai juos patvarkytų greitai. Jau visai nusiplūkiau, o dar ir kiaulpienės gožia laukus, dar ir tas reikia pareguliuoti. Gal vis dėlto reikėjo kokią lapę palikti, laukuose būtų sumažinus graužikų, neplūstų taip į namus. Matyt, reikia prašyti paramos įrengti varlių, gyvačių, ežių draustinį, bent kiek padėtų kovoti su visokiais vabzdžiais, kraujasiurbiais. O gal vieną dieną, ak, vieną dieną, tą dieną, kai varnas taps baltas, o sniegas saldus, kai amžinosios dykumos pražys migdolais, o druskingos jūros pavirs skaidriais gyvybės šaltiniais, tą dieną žmogus pavargs nuo savo didybės, puikybės, nustos galvoti vien savo smegenimis, apribotomis kaukolės ir žvilgsnio, gebančio aprėpti tik tai, ką mato žemiška akis, tik sau po nosim. Tuomet jis pasakys: „Atleisk, Tėve, nepajėgiu, per menkas esu, niekas negali pranokti tavo Didybės ir Išminties, kur matyta, kad kūrinys imtųsi tvarkyti savo kūrėją, grąžinu viską į tavo rankas“.


Pasaka yra tikresnis gyvenimas

Saulelė budina, šildo, stogai net garuoja. Kikena varvekliai kepštelti jos spindulio. Kelias dienas pasidarbavus lauke, spėjau ir įdegti. Rodos, tereikia kartą užsimerkti, atsimerkti - ir jau žaliuos laukai pavasariu. Bet atsimerkiu, o tolių toliai baltuoja. Kovo mėnuo, vyturėlis jau turėjo parskristi, greit ir draugužiai gandrai norės parplasnoti. Pusto ir pusto. Per visą žiemą nė karto neteko kastuvo kilnoti, tai dabar atsigriebia. Kasu tuneliuką ligi upelio, kitą - ligi malkų, kažkaip aukštumėlėm reiks nuvingiuoti takelį iki pašto. Neužmiršti palikti kirvį prie eketės, nes kasryt reikia naujai prakapoti, paberti kurapkom, zylutėm pakratų, kurios visai prie namų glaudžiasi, įsauly vidurdienį įšilę, sakyčiau, pavasariškai tvykuoja. Džiugina akį gyva krapų, baziliko žaluma vazonėlyje. Bet sniegas gula lyg pyragaitis sluoksniais aukštyn ir aukštyn. Lygu, balta, tyra. Menkos kokio zuikelio, katino ar paukščio pėdelės tik arčiau namų, palei medžius, krūmus, kur mažiau pripustyta, užuovėjoj, o žmogaus niekur nė matyti neužmatysi. Svetimam geriau nė neiti, jei puikiai neišmanai vietovės. Kanalai, upeliai, raisto akys, pagrioviai - visa dailiai nulyginta. Jokių kalvų ar pakalnių neliko, o ten juk ir daugiausia sniego, šlumštelsi - ir lauk pavasario, kol atitirps, čiulpdamas nykštį, nes niekaip neišsikapanosi. Tiesiog balta švelnia rankele brūkštelėjo žiema, nulygino, kur nelygu, dailiai apkamšė, paslėpė kupstus, kreivus iškilimus, staigias įdubas, dar žibukų pribarstė, karoliais pasiuvinėjo, ledo kutais apkarstė saulei pažaisti, paišdykauti. Taip ir vilioja žengti žingsnį, dar vieną. Bet nieko iš tų vilionių neišeina, tik įsmunki į pusnynus. Akimis bent sugerti skaistų begalinį baltumą, kad nušvistų ir nuskaidrintų. Ne, pasaka nėra tik vaizduotės fantazija. Pasaka yra visa: čia, dabar ir ten. Argi ne sniego bokšte dabar gyvenu, kurio viršūnė žėri auksu saulėje, o visi takai išbarstyti perlais, visi langai išrašyti dieviškai kūrybingų dekoratorių. Argi šitas takas, iškirstas lede ir sniege, neveda prie stebuklingojo gyvybės šaltinio? Lygūs, be kontūrų, be ribų pusnynai ir šast, lyg žibutės žiemą, - nei sniego, nei ledo nepaliestas šaltinis. Smėlis, žemė, čiurlenančiu vandeniu gyvybinga, vienur kitur pabiręs žolės žalumas, palinkęs geltoniu karklas. Nė šerkšno aplink. Jei būtų lelijų, jos gal sau ramiai plaukiotų žydėdamos. Tik šaltinio vanduo šiltas, teikiantis gyvybę šioj šaltoj sniego apsupty. Bet juk vasarą jis buvo ledinis, nors aplink viskas geibo išgeltę nuo karščio, linko, siekė, veržėsi prie jo gaivios, gydančios, papildančios versmės. Tai kaipgi neteigti, jog jis yra gyvas, ne vien cheminių elementų jungtis, molekulių kratinys. Pamėgink atsisėsti šalia ir keiktis, spjaudyti, neapkęsti, spardyti, ardyti šaltinį. Vanduo ims ir kažkur dings. Tiesiog šiaip - šast ir nėra. Ir kaip sunku vėl jo prisiprašyti, kad grįžtų atgal. Ne vieną kartą teks minti ir minti prie jo atsiprašant ir prašant. Ir dar vis kreivai žiūrės, ar tikrai nuoširdžiai su juo pasisveikini, ar neužmiršti padėkoti, atsiprašyti ir už sutrukdymą. Šaltiniui nesvarbu, kad ne aš jį įskaudinau, o tik nedoras prašalaitis. Vis tas pats dvikojis, amžinai nepatenkintas, ieškantis ką apkaltinti, ant ko užkrauti savo neišmanymo, suirzimo pasekmes.

...Nejau privalėsiu apmokėti sąskaitą už radioaktyvias atliekas, užkastas benzino cisternas, su žemėm sumišusias toksines atliekas, kurias užkasė ta karta, kai dar nebuvom gimę? Paukščiai ir briedžiai - kvaila prabanga, o visos žuvys turi plūduriuoti išvertusios pilvus. įsivaizduok save sodinantį ridikėlius ir bulves penkioliktoj apleistos autostrados lysvėj. Renkantį moliuskus Pizos bokšto skeleto papėdėje. O kas vakarą žmonijos likučiai trauktųsi į tuščius zoologijos sodus užsidaryti narvuose, kad apsisaugotų nuo lokių, laukinių kačių, vilkų, naktimis sėlinančių ir varstančių mus akimis pro narvų virbus. Perdirbti antrines žaliavas ir apriboti greitį - tas pats, kas mesti rūkyti mirties patale. Destrukcijos projektas - visiškai ir sunkiai sunaikinti civilizaciją. Priversti žmoniją nugrimzti į letargo miegą arba pakankamai ilgai būti neveikliems, kad žemė spėtų atsigauti...

Tereikia paimti 98 proc. dujinės azoto rūgšties koncentrato ir sumaišyti su triskart didesniu kiekiu sieros rūgšties. Lašas po lašo lašini gliceriną ir gauni nitrogliceriną. Sumaišai jį su pjuvenom ir gauni kuo puikiausią plastiko bombą.


Kad nebūtum nušluotas

Ir vėl tamsybių tamsybė viduržiemy. Dieną - naktį apniukę, nei saulės, nei žvaigždžių, nei mėnulio. Vėtros, lietūs, tiršti debesys, lyg smala akis aplipdo tamsa. Nebedžiugina ir per kelis grūdus pailgėjusi diena, kai vis nėra saulės šviesos. O vėtros siaučia - šlapios, pavasarinės, tik žiemiškai pasiutę, įniršę ir niekaip nenorinčios nurimti, nusileisti. Kelias paras sėdėjau trobelėj lyg verdančiam katile. Aišku, smagiausia naktį, kai nebėra elektros, o lipni tamsa užlipdo visus plyšelius. Kaip karo metu, geriau nekišti nosies į lauką, užsidegti kelias žvakeles ir melstis visiems dievams, sukuriant savy ramios, saulėtos, žydinčios pievos vaizdą. Nakties neaprėpiamoj tyloj kiekvienas garsas suskamba lyg varpas ausyse. Šėlstančios vėtros įniršis pereina per ausis ir smegenis vidur laukų pasiklydusioj menkoj trobelėj. Ar gali įsivaizduoti? Traška, bumbsi virsdami medžiai, tyška stiklai, lupamos lentos nuo visur, kur tik įmanoma užsikabinti, dreskiamas stogas, viso ko gabalai taškomi, keliami ir drebiami visa jėga į visas puses, sūkuriais įsukami, su įniršiu daužomi. Ir taip visą mielą naktelę, ir dar kitą. Dieną kiemas - tikrai kaip po karo: vienos nuolaužos ir nežinia kokios šiukšlės. Stogas kažkuo pramuštas, du langai tiesiog su rėmais išnešti, durys išardytos po lentelę, šiferio pripešiota iš visur ir pridaužyta toli po pievas. Jei kas būtų vaikščiojęs naktį, tikrai būtų užmuštas, su tokia jėga vėtra šėlo... Bet mano didžioji eglė tebestovi. Ir gerai. Gerą dieną - džiaukis, o prastą - mąstyk.

Sėdėjau ant aukščiausios Kuršių nerijos kopos ir gėriau į save tolių erdves, grožybę, pušų raminančiai gaivų bangavimą takučiu į jūrą. Žiemos jūra balzganai gelsva, suirzus. Net nedrįsau sveikintis. Bet ji pati pamojo, šyptelėjo ta šypsena, kuri skirta tik man ir net sugalvojau pažaisti prieš pat atslenkant nakties tamsai. Ak, tas mažas didelis Neringos stebuklas įsuptas į vandenų globą, rūstį ir linksmybes. Sako, čia sutelpa keli tūkstančiai žmonių ir vos šimtas žvejų. Ir visi nelaimingi, pustomi ir plaunami. Kad pamatytum visus žmones, užtenka dirstelti į jų vaikus ir paukščius pamary. O vaikai išbalę, sublogę ir liūdnom akim, tartum įkalinti skurdo saloj. Temačiau vos kelis kirus. Jie jau kadais išskridę tenai, kur ariama žemė, ir virtę varnų konkurentais. Pulkelis didingo baltumo gulbių, alkanos, liūdnos ir pavargę, plauko šen ten ieškodamos bent ko valgomo. Vis pamatę mane, lipa drąsiausiai į krantą, baksnoja rankas, šnypščia, reikalauja, prašo, maldauja maisto. Žiūrint nuo molo į krantą, kažkaip niūriai, murzinai atrodo vandens skalaujamos lūšnos, kažkokios dėželės, sukiužę laiviūkščiai. Primena kokį Laosą ar kitą varganą kraštą. Tik šiukšlynų nerasi, tai irgi rodo, kaip skurdu, jog nėra, net ką numesti. Kelios pardavėjos, mokytojos, policija, keli žvejai ir dvi juodos avelės. Štai ir viskas. Net menkiausių „šuniškų“ kruopų aš negalėčiau čia nusipirkti, taip brangu. Pasisodinti smėlyne irgi nieko negali. O pilys pilaitės graužiasi kopomis, pušynais. Sako, net vasarą jų niekas neužpildo, dabar gi išvis nematau nė vieno žiburėlio lange. Kaip gyva žmonių puikybės, pasipūtimo reklama. Vieni šaukia - per daug pušynų, reikia mažint, per daug lapių - reikia naikint, nelemti kormoranai - šaudyti, pasmerktas gyvenimas - statyti oro uostus, tiest tiltą, kast tunelį po mariomis. Varge - vien žmogiškojo ego puikybė ir dar su agresija. Kažkada, ak kažkada jūra ir marios buvo vienis. Kodėl visada per prievartą norim pritraukt, priverst, įterpti į savo suvokimo standartus, savaip išaiškint, sureguliuot gamtos dėsnius, kurie vis tiek veiks visiems vienodai, ką bedarytum, tik trenks skaudžiau, jei priešinsiesi, o neveiksi kaip Vienis, ranka ran- kon. Jei nori jūra marių, lai plaukia. Jei patinka, sugeba taip skaisčiai žaliuoti kalnapušės, lai veši. Paukščiai ir gyvuliai patys atras pusiausvyrą ir savus kelius, jei žmogus netrukdys. Ir žmonės neturi jaustis lyg įkalinti. Tegu pavirs Neringos stebuklas negyvenamu rezervatu su keliais prižiūrinčiais žmonėmis. Ir kokia bus tuomet Dovana, ten kartais nuvažiavus, koks gamtos grožio Turtas. Pasirinkimo laisvė yra laimė. Gamta klaidų nedaro, nuo savų dėsnių nenukrypsta ar kasi ją, ar sprogdinsi. Geriau su ja nesipykti, kad nebūtum taip sau lengva ranka nušluotas.


Šiapus saulės slenksčio

Ir vieną rytą saulė pasuko savo veidą atgal - į naktį. Net jei būsiu užsimerkusi, negalėsiu nepajusti, kad šiandien - jau viskas ne taip. Per Rasų slenkstį šviesa persirito ir skruostą brūkštelėjo rudens švelnūs palytėjimai, dar tik vos vos pirštų galiukais, bet jau rudens. Ir vasaros tiršto žydėjimo, žalio stiepimosi visa užmiršus aukštyn, tik platyn, tik sodryn. Vien mirksnis, pūstelėjimas, švilptelėjimas, ir nebėr. Baltu ežeru banguoja rugiai. Smilgos lig juosmens draikos šokdamos viliotinį. Suskubtas nuvežti saulės užmyluotas, traškus žalumu, svaigina šienas. Dobilų galvelės siunčia raudonus bučinius. Nutyko paukščiai. Lyg medinis stypso sustingęs gandras savo namuos su gamtos stogu. Užkimo šiapus saulės slenksčio paskutinė lakštingalos giesmė. O žiogų taip ir neišgirdau, gal po lietum, gal po kaitra pasislėpė jų apgaubianti pievas vasaros linksmybė. Pats žydėjimas, tiesiog netelpantis savy, užpildantis viską ir visa jazminais, bijūnais, ramunėm, katilėliais. Tik spėk krauti į kraitę. Ar rasi kitą tokią glamonę nuo Dievo žiemą, kai užkvips trobelė žolynų arbata. Ir juk kiek kvapnių, nė eit niekur nereikia, stovėk vietoj ir dairykis, visų jų neišvardinsi, vienas su kitu maišosi ir vėl kiekvienas atskirai išsiskleidžia prieš tave. Ir visi sutelpa, neriečia nosies, kiekvienas turi savo vietelę, bet ir kartu užlieja svaigia marga puokšte. Didis stebuklas dalyvauti vienyje kartu su saule, kai ji žengia per laiko slenkstį iš vasaros į rudenį, savo mažom kurpelėm pažerdama aukso dulkių šilumą. Stabtelk, ar pastebėjai kuo skiriasi šiandien nuo vakar, tas, rodos, mažas, nereikšmingas taškas gamtos paveiksle, vis dėlto pakeitęs visą dangaus ir žemės veidą. Svaigus vingiorykščių kvapu laukas, vidury - runų akmuo, ant jo prisėdu aš, sulaukti didžio saulės virsmo. Plyksi aukštai į dangų laužas, kaip atsisveikinimas su vasaros alsia kaitra ir kaip pagalba, parama saulei jos žengime. Runų akmuo priėmė Rasų vainikų ir žvakės liepsnelės dovaną, padės man sulaukti ryto. Lėtai žemę apgaubia tamsuma, nors dangus giedrutėlis, išnyra Vakarinė žvaigždė. Plėšia atsisveikinimo dainą lakštingala. Iš šiaurės vakarų atslenka baugulio šešėliai. Pagaliau apsnūdęs pro debesų rūkus pasirodo didelis rausvas brolis mėnulis. Pasijuntu kryžkelėj tarp tamsos baugulio, aukštybių žvaigždės, lakštingalos šauksmo ir atviraveidžio mėnulio. Glaudžiuosi prie ugnies - ji apgaubia šviesos skara. Paduodu jai šakelę, ji man - savo galios šilumą man į veidą, į ranką, į visą kūną. Sušnarėjo krūmokšnių viršūnės ir išnirusios laumės paleido savo miglas. Nėr ko vaikštinėti tokiu metu po laumių takus - vis tiek paklaidins. Ir kryžkelė pavirs bala, o takas - krūmais. Uhu hū, ir dar arčiau glaudžiuos prie laužo, keli žingsniai toliau - ir apglėbia, įvyturiuoja žibančiom miglom, marmančiais garsais, ir neša, nuneša, nežinia kur ratais, vingiais, pabaliais. Šviesos galia, ugnies jėga, užstok, nuo nakties šaipūnų, neleisk nuklyst į kikenančią nežinią šešėlių klaikaus šokio. Kažkur anapus ūkų užgieda gaidys. Viliokės miglos šnabždūnių balsais nužyra saulės raibuliais. Lyg nieko nebuvo - čia naktis, čia diena. Laužas lig paskutinės anglelės sugėrė visas šakas. Vien menka pelenų krūvelė, tik arti pridėjus delną dar jaučiasi gyvybės šilumėlė. Rasų diena nužirus rasų deimantais lig juostos permerkia, iškaišo šlapiais vingiorykščių ir smilgų žiedynais. Grįžtu namo ant kalvelės. Gili basų kojų brydė tamsioj, įsunkusioj žolėj. Nurimo vasaros žydėjimo triumfas, nutyko nerimas, laukimas, įtampa, nekantra. Ramiai, iš lėto virs žiedai, medės žolynų liemenėliai, pakvips dievų ambrozija - žemuogės. Šokis baigsis, prasidės branda.

Didžioji paslaptis patikėta ne tiems, kurie sukuriami iš žemiškosios medžiagos.


Bet ar mokame pasiimti...

Dar šviesios naktys, bet jau vėsios, ir vis daugiau išnyra žvaigždžių. Nelikę paukščių giesmių dangaus. Visa virpina aplink žiogų muzikėlė, čia susiliedama į vientisą gaudesį, čia vėl pasisklaidydama, bet pakankamai trankiai ir darniai, kad sunku suprasti, kas taip gaudžia dangus ar žemė, vėjas ar medžiai, ar visas orkestras neaprėpiamo dieviško dirigento virptelėjimu, (kvepiu rugių, lietaus išblaškytų, iškvėpintų žemės alsa, bet dar nenulenkusių galvelės dalgiui, {kvepiu raudonėlių medaus, tokio tiršto ir sunkaus, jog iškart tampu soti. Įkvepiu varvančių žiedais liepų, kurios taip ir nuplukdo į stebuklingus sodus. Įkvepiu dangų - lengvą, beribį, saulės auksu apkraštuotais debesėliais, {kvepiu medžių viršūnių šnaresį, jis taip vilioja basai pajusti vos vos pirštų galiukais lapų vėsą ir švelnumą, {kvepiu tave, Viešpatie, mano Meile. Tu duodi tiek daug, viską. Bet ar mokame pasiimti. Didelė dovana gebėti mylėti, bet dar didesnės širdies reikia gebėti priimti meilę.

Ilgai užtrukus sausra visai nualino daržą, pievas. Laukai nurudę lyg ražienos. Daržovės vėluoja užauginti vaisių. Grybų dar nė kvapo nėra. O mėlynės, avietės - susitraukę, sudžiūvę, nors ir daug pabirusių. Bet obuoliams turbūt lietaus bus lig soties. Konservavau žiemai „bambukus“ - jaunus burokėlius su lapais, rikiavau žirnių stiklainius „bulgariškai“. Kažin kodėl niekad nemačiau lietuviškų žirnelių. Jau ko ko, bet žirnių mūsuose galima priauginti laukų laukus. Pagaliau ir itin vegetariškas pasninkas namuose baigėsi - karvė susilaukė juoduko veršelio. Vėl sublizgės nuo pieno katinų, šuns kailis. Vėl pilna burna šypsosim nuo purios varškės, švelnaus naminio jogurto (be benzoatų, tirštiklių, standiklių, skiediklių), sodraus geltono sviesto (100 proc. riebumo!), traškaus sūrio (kurio sudėtis 100 proc. varškės). Kada nors, prieš sėsdami prie maisto stalo, pabandykit susiėmę rankomis padėkoti už tiek gėrybių. Bent kartą pabandykit valgyti ramiai, pagarbiai lyg medituodami, o pavalgę padėkoti ne tik šeimininkui, bet ir gėrybių nešėjams žemei, lietui, Viešpačiui, saulei. Turbūt niekada nesusimąstėt: pasakyk ką valgai, pasakysiu koks tu, arba kas lieka pavalgius kiekvieno lėkštėje, tiek jis gerbia dievus ir save. Ak, kokios kasdienybės smulkmenos, ar ne? Bet argi ne iš tų, kasdieniškų žingsnelių, kurių net nepastebim (tokie jie įprasti) ir susideda meilė, pagarba, tikėjimas. Nemanau, jog būtinai reikia patirti juodą badą ar skausmą, kad suvoktume, kokia brangi kiekviena, mažiausia mums duota dieviška dovana. Juk esam pakankamai sąmoningi, mokyti, laisvi, tik stabtelkim. Gera diena neša džiaugsmą, prasta diena skirta apmąstymams. Taip lengva trinktelti durimis supykus, kai nesupranta, negirdi, kenkia, apgaudinėja, o jei pabandžius neieškoti kaltų, nesimušti j krūtinę - aš esu teisuolis, bet „lyšną“ kartą atsiprašyti, apsikabinti, padėkoti lyg ir už nieką, kad ir už gražią garbaną, lengvai krintančią ant kaklo, kurią turiu laimę matyti. Kad ir už plunksnos lengvumą, kurią šįryt ant tako man numetė dovanų lingė.

Meilės vaisius - tarnystė, jų vaisius - ramybė.


Tegu žvaigždė nukrenta ir į tavo sapną

Penktą ryto, kol dar nepatekėjo saulė, tyku, ramu ir visai šilta. Dar šviečia visi žvaigždynai, sūpuojasi mėnulio laivelis. Ir krenta žvaigždės. Tu dar turbūt miegi, tad tegu viena žvaigždė nukrenta ir į tavo sapną. Viešpatie, tegul šis gyvenimas nesiliauja manęs stebinęs, tegul užpildo kiekvieną sielos plyšelį šviesa. Kasdien, nuo pat ryto, vos tik pramerkus akis. Žvaigždėtas sapnas, žvaigždėtas rytas ir saulės dienos, nors ir paskutinės, šiaip jau niūriausios, tamsiausios lapkričio dienos prieš žiemą. Bet saulei nušvitus, aš dar norėčiau tau pažerti dovanų. Rudens stebuklas nesibaigė. Vėlinių rytą, vos įšilus pernakt sukaulėjusiai žemei, aš vis dar galiu tau pažerti saują pienių žiedų švelnaus geltonio. Žvakių ugnelės žemėje, žvaigždžių švieselės danguje ir kukliai pavirę pienių žiedai. Dievų pamylėtas ruduo. Dar ne visos dirvos suartos, dar ne visi gyvuliai iš laukų parvaryti namo. Tik klevas nulenkė nuplikusią galvą ir rūpestingai prieš žiemą apkamšė lapais visus plyšelius. Ir iš kurgi tiek lapų nuo vieno vienintelio medžio?

Atsilikęs nuo sesių žąsų pulkelis pasigirsta kažkur aukštybėse virš debesų. Zylės ir žvirbliai glaudžiau aptūpia sodybos medžius, sergėdami kiekvieną gardesnį kąsnelį. Ar kada paklausei savęs: kiek tu esi, kas tu esi? Tegalim pasakyti: koks jau esu, toks. Keli paprastučiai žodžiai, bet įsiklausyk, ar suvoki esmės gelmę? Išmintis ir tobulumas slypi labai paprastuose dalykuose. Bet tik pažiūrėk aplinkui, - ne kiekvienas sugeba leisti sau būti geram, ne kiekvienas gali peržengti visuotinio nesupratimo barjerą. Ar tu dažnai gali paleisti savo dieviškąjį Aš į laisvę, nepaisant to, ką pasakys kaimynai, ko paprašys tėvai, ką privalai vaikams, ko reikalaus įstatymai ir darbdavys. Ak, kaip sunku pasidaro būti tiesiog žmogumi ir šypsotis, kai aplink virte verda vartotojiškas chaosas. Ir būtinai nori ir tave nuvilkti, įvelti, sumalti kartu į tą marmalynę: viskas - pinigai, nėra laiko, aš užsiėmęs, aš pavargęs, man skauda galvą, mirė bobutė, susirgo abu vaikai, subiro mašinos guolis... Būti žmogumi labai sunku, bet... įmanoma. Tereikia nusimesti puikybės naštą, suprasti, kad be tavęs pasaulis nesugrius, bet tavo mostai prilygsta dieviškumui ir gali sukurti tobulesnį, geresnį pasaulį. Tik pažiūrėk į katę. Aplinkui šaltas šerkšnas, traškanti žolė, bet aukštėliau ant akmens ji guli išsitiesus palaimingai prieš saulutę. Menkutis krustelėjimas tarp lapų, ir katė jau šast - pagavus pelę puotauja. Dar apsidairo, pasirąžo, išsilaižo ir taip jau žibantį kailiuką ir vėl tingiai išsitiesia prieš šilumėlę. Nejau manai, kad žmoniška išmintis yra griauti ir perstatinėti, pjauti ir atsodinti, naikinti ir dirbtinai auginti, nusausinti ir užtvindyti, nes būtinai kažkas užsispyrė, kad, pavyzdžiui, prie Neries reikia palmių, Kernavės piliakalnis patiktų turistams kaip oro uostas, o Neringos pušynai gražūs viloms statyti. Ir visi tie puikybės įgeidžiai galų gale virsta katastrofa.

Išmintis - tai gebėjimas priimti ir įžiūrėti tau duoto gyvenimo vertę. Išmintis - tai lengvumą teikiantis žinojimas ir patirtis, kuri neslegia. Tai ir paslapties žinojimas arba bent supratimas kaip su ja elgtis. Manau, jog esmė yra gebėti neapakti, įsivėlus į gyvenimo „serialus“, o perėjus vargą, širdgėlą ir išdavystę, vis dėlto likti tokiam pat atviram, neužsisklendusiam nuo viso grožio ir žmoniškumo.


Pasikėsinimas į skruzdėlyną - miestą

Nėra greito rytojaus pelno. Greitai galima tik numarinti ir palaidoti. Be žemdirbio - žemės žmogaus - Žemės atgimimo ateities tikrai nebus. O jei imti ir sulošti „va bank“ - atiduoti žemės žmogui geriausius ežerus, miškus, finansuoti technikos įsigijimą, ūkinių pastatų statybą, pažangiausių auginimo technologijų įdiegimą, mokėti už derlių tiek, kad visi žemdirbių darbo vaisių vartotojai panorėtų patys imtis žemės atgaivinimo darbų?.. Utopija! Beveik kaip Markso komunizmas. Bandymas utopijas paversti realybe gali būti net labai nenuspėjamai pavojingas. Ir vis dėl to...

Jei aš būčiau tokia didelė kaip Viešpats, smalsaudama norėčiau pasižiūrėti, kas ten vyksta miesto skruzdėlyne. Pirmiausiai, jis dvokia ir garuoja. Pro savo angas-duris žmogeliai-skruzdės vis neša ir neša krūvų krūvas atmatų. Ir iš kur jų tiek imasi? Žiū, vieni kaip užsukti verda, lydo, kala, lipdo. O kiti tuos dirbinius velka į savo urvelius. Po kiek laiko prasmirdusius juos tenka išmesti. O dar kiti žmogeliai kaip beįmanydami juos kaišioja, stumdo, užkasinėja, degina, meta į orą, skandina, mala, kad tik nesimatytų, neužsiuostų tų netikusių darinių. O tuomet ir vėl viskas iš pradžių. Ir visi labai užsiėmę, labai skuba, labai svarbius ir pagrindinius darbus atlieka. Didžiuliai rūmai - bankai, vien pinigams krauti. Kas keli žingsniai baras, restoranas, kad prisigertum ir nesuvoktum daugiau nei nelabasis nurodo. Ištisa industrija įmantriausios kosmetikos, papuošalų, rūbų, kurie demonstruojami, brukami, vertinami dideliais pinigais, nes tik su jais gali vaikščioti po švarias plyteles. Saulė, vėjas, rasa paprasčiausiai juos ištirpdytų. Rafinuotas būdas įsikalinti materijoje...

Ištisi maisto gaminimo, prekybos kompleksai. Nejau tiek žmonės suryja prie kompiuterių sėdėdami, mindami nuo namų ligi parduotuvės, vairuodami automobilį, skaičiuodami pinigus?.. Bet tuomet ir ne stebuklai, kad visi tiek serga, nes to maisto nė maistu negali pavadinti, kaip ir pietų - tikraisiais pietumis. TO maisto surašytoj sudėty (o kiek dar nesurašyta?) - vien medžiagos konservavimui, ilgam išlaikymui ir „mėsos pėdsakai, identiški natūraliems kvapams, modifikuoti priedai, maistiniai dažikliai...“ O tuomet ir ne dyvai, kai prie kiekvienos parduotuvės - vaistinė, o prie bažnyčios - baras. Viskas apskaičiuota, tuojau pat patenkinama bet kokia paklausa. Siela įkalinta kūniškoje materijoje. Kuo labiau materija veši, gožia, tuo Tamsybių Viešpats džiaugsmingiau ploja katučių. Mala, dyla tuščios girnos ne miltus berdamos, o pačios save trupindamos. Miestas - piktybinis, vėžinis auglys, parazitas, verdantis savo sultyse. Jis plečiasi, vis daugiau žydinčios Dievo kūrinijos surydamas. Tamsybei, matyt, neduotas dieviškas suvokimas, kad, sunaikinus savo maitintoją, pats mirsi iš bado. „Samojedai“ - taiklus apibūdinimas.

Žinau, yra dar vienas sveikas lopelis. Daug yra mokančių valdyti materiją, bet galiausiai materija pati juos užvaldo. Išeitis - stiprinti valią ir padaryti pasaulį dvasingesnį. Nemeilės jau tiek daug, jog viskas bus sunaikinta, tik širdis išliks gyva, kad būtų kam viską atminti. Dvasia turi gyventi tam, kad materija taptų dvasinga. Šioje žemėje niekas nepriklauso Tau ir Tu niekam nepriklausai, čia nėra nieko, ko negalėtum netekti. Esu maža skruzdė, molekulė Visatos begalybėje, bet aš turiu tikėjimą, viltį ir maldą. Norėčiau, kad imtų ir įvyktų stebuklas ir kad kiekvienas, ar bent kas antras, vos pabudęs, o gal prieš užmigdamas tik vieną vienintelį kartą per dieną lyg mantrą, lyg burtą pakartotų:

„Dėkoju už Saulę, Vandenį, Orą. Ir tamsa, kuri minta mumis, tevirsta į šviesą, nes mumyse - vien šviesa. Tegul siela ir protas sutartinai eina į šviesą ir tegul neįvyksta nieko, kas pasitarnautų blogiui. Ateidamas kalbėk apie meilę. Išeidamas kalbėk apie meilę“. Tuomet šviesos pamatysit tiek, kiek jos turit savyje.

„Kai žmogus nudobs paskutinį žvėrį, užmuš paskutinį paukštį, pagaus paskutinę žuvį, apnuodys paskutinį vandenį, nukirs paskutinį medį, ištryps paskutinę žolę, - tik tada jis supras, kad pinigai nevalgomi“ (Šiaurės Amerikos indėnų išmintis).


Slėpininga rudens vilionė

Žąsų trikampiai vis į vakarus, ramiu girksnojimu, ritmingais mostais išsinešdami saulę ant sparnų. Ar ne didi dieviška galia taip tvarkingai surikiuoti kiekvieną paukštį? Be jokių didelių mokslų sparnuoti broliai žino, kada susiburti kelionėn, kur pasukti, kokiu ritmu vieningai moti sparnais, kaip išsidėstyti, kad dangaus vėjai palengvintų kelionę, o ne trukdytų. Ar žmogus turi mažiau proto? Proto tai, matyt, per daug, tik tikėjimo Dievo visagalybe ir aukštybe mažai. Nejau jam protas duotas tam, kad įdėjęs didžiausias pastangas ir išteklius, išradinėtų tai, kas seniai, nuo pradžių pradžios jau išrasta ir sukurta. Tereikia visai menkučio nieko - tik įsiklausyti. Įsibristi į klevo lapų auksą saulėje ir įsiklausyti. Užlipus ant Svajonių kalno apglėbti delnu aitrų laukinio obuoliuko raudonį, paliesti debesis ir įsiklausyti. Nubėgti basomis per traškią, deginančią šalna rytinę žolę iki šaltinio, pajusti blakstienomis jo vandens gyvybės skaidrumą ir įsiklausyti. Įsimesti burnon kadagio uogų: oi, stiprumėlis - saldus ir aitrus kartu, ir supurto tvirtybe, ir dar norisi. Gal tuomet atšoks vartotojiški kamščiai ausyse ir žmogus gebės įsiklausyti. Gal bent tuomet išgirs kaštono vardą, žemės lopšinę, akmens dejonę, paukščių pasakas, vėjo birbynes. Stebuklingas, nepaprastas ruduo. Begalinė bobų vasara. Ypatinga. Su pabirusiom pienių akelėm tarp klevo lapų raudonio-geltonio. Su staiga iškilusiom lubinų violeto žvakėm. Net nulėkiau paliesti, nejau tokiu metu galėtų lubinai sumėlynuoti... Bet juk ir notrelės, rožūnės, rasakilos vėl pradėjo žydėti. O ramunės, rugiagėlės, varpeliai, čiobreliai net nespėjo nužydėti. Dar sutikau užsisvajojusį maklinėjantį vieną gandrą, matyt, poetą. Ir gervių paskutiniai pulkai dar sudejuoja, kai kur užstrigę spanguolyne, niekaip nepasisotina prieš kelionę pabirusių karoliais uogų rūgštimėliu. Didelės uogos, vis neatsistebiu jų gražiu padėjimu ant švelnaus samanų pagalvėlio. Lyg tyčia apgalvotai išdėliotos, tik susirink. Ir bulvių šįmet su kaupu, ir obuolių - kilimai. Vien grybai nenoriai dairos - lietaus mat jiems maža. Ir vis dėlto atsėlina rudens nostalgija. Dienos taip trumpos, kad tik sukis. Saulelė pietryčiuos pateka, pietvakariuos jau leidžias. Mažėja jos šviesos, gyvybinės energijos. Vis ilgiau norisi miegoti, sočiau pavalgyti, jau ir į vilnonius siūlus pradedu dairytis kojinėms megzti. Gūdi, slėpininga rudens vilionė, kai atsisėdu bežadėj tyloj penktą ryto ant kalvos. Tykiai nuo upelio ir durpynų šiušena rūkai: ateik čia, paskęsk, išsisklaidyk kartu į nebūtį. Lėtai, vos pastebimai vinguriuojanti gyvybė raitosi pažeme, pakrūmiais, skimbteldama neregimais pirštais tik žemei girdimas melodijas voratinklių stygom. O aukštai - dangus žvaigždėm apgobia. Toks liūdnumas, vienišumas, kad esi atskirtas nuo to, ką slepia žvaigždžių skara, esi tik mažas krislas, nesuvokiantis, neaprėpiantis begalybės. Pragysta gaidžiai savo sutartine nuo vienos sodybos į kitą perduodami žinią kur į tolybes. Rūkai sustingsta išgirdę, krustelna ir pradeda vynioti savo drobules aukštyn. Dangus panyra į rūką, o man nušvinta takelio brydė namo. Apsunkę nuo miglų blakstienos bumbsi it obuoliai. Jokia tamsa negali būti baisesnė išorėje, nei vidinė žmogaus tamsa.


Ir Pragare reikia sukurti Rojų

Rytuos saulelė pasislinko tik per sprindį, bet vakarot keliauja jau per kartį arčiau j pietus nuo vakarų. Dabar ji palaimingai nusileidžia į klevo lapų vainiko švelnumą po mano langu. Pynė supynė voratinkliai kasas, neaplenkdami nei vienos smilgos, kiečio, varnalėšos, dilgėlės, apraizgė lapus, suvėluotus žiedus, šakas, o laumikės pasismagindamos išvinguriavo miglų kaspinais. Nedaug šįmet uogų ant šermukšnio, o ir tas praeidama pro šalį burna nuskabau. Taip ir norisi sugerti visą paskutinį vasaros atsidūsėjimą, visus kvapsnius ir spalvas, kol dar žėri saulelėje, kol ramina žaluma. Tą rytą, matyt, atsisveikinimo rytą, nubudau aukštai ant šieno ir gerai įsiklausiau. Net neįtikėtina, kaip iš aukščiau viskas geriau girdisi. Pirmasis, aišku, nubudo gaidys. Po jo klyktelėdamos prasklendė lingės su gražuoliais papuriaplunksniais vaikais. Su antrais gaidžiais suvasnojo ratais gandrai. Lengvai lyg besvoriai būriu nusileido ir prakaleno „sudie“. Treti gaidžiai prižadino blezdingas. Vyt šen, vyt ten - nerimo jos tarsi kraudamos iš visų pašalių daiktus kelionei. Su ketvirtais gaidžiais subruzdo visa aplink ir sudejavo raudą gervės. Šįmet taip neįprastai jos raudojo ir pavasarį, ir vasarą, ir rudeniui prasidėjus. Ir tiek daug jų visų aplink - jaučiaus kaip apsupty, aidu iš visų pusių skambėjo liūdni jų trimitai. Reiks ir man ropštis žemyn nuo šieno. Bet taip smagu liesti rankom obels viršūnę, matyti kaip stebuklingai kasryt gimsta saulė, vieną po kito mesdama į šalį purius šiltai spalvotus debesų apklotus. Pamaniau, jog savo sodybą pavadinsiu Laukinės Obels sodyba. Čia tiek daug aplink obelų. Šj rudenj kaip niekad visos apsipylusios obuoliukais. Net tos, kurių nemačiau per krūmynus, ėmė ir sušvito per šakų tamsą raudonų obuoliukų bučinukais, geltonų šypsenėlėm. Besąs visas takas pabiręs obelikių, būčiau gal niekad nė nepastebėjus, jei nemojuotų nuo viršūnės tiek gausiai obuolių. Šaukiasi jau karvė, nerimsta. Brisiu permirkus rasom lig juosmens pieno putos parnešti. Ir lankstausi, ir vinguriuoju - visur voratinklių užtvarai, pinklės. Nueinant nosį apvelia, o grįžtant tuo pačiu taku jau vėl suspėjo tvorų priregzti - ir burną, ir plaukus apvelia. Bemelžiant vieną kibirą, nė nepastebėsi, kai kitam šalimais jau „dangtį“ išpynė. Skubinasi, jaučia artėjant šaltuką ir badą. O čia, žemumoj, prie durpynų, upelio šaltukas ir pasiskubino. Vieną rytą žvilgt į pieno bidoną, iškeltą iš upelio, ir suglumau, - nejau pernakt tiek pieno galėjo sugižti? O jis, pasirodo, ledeliu apsitraukęs.

Bupt, bampt obuolėliai pakąsti kas žingsnis į taką. Sako, jei šakom nori pasiekti Rojų, šaknim turi įsikabinti į Pragarą. Ir vis dėlto nenoriu aš tikėti, ak, kaip nenoriu, kad išganymas gali ateiti tik per kančią ir savęs sunaikinimą. Tereikia palikti vietą Apvaizdai, Sargui, Dievui ir, manau, jis ves šviesos keliu, Man skauda, bet aš įkvepiu sveikatą su Saulės šviesa ir šiluma. Aš pavargau, bet įkvepiu vėjo jėgą, debesų lengvumą. Mane apėmė beviltiškas bejėgiškumas, bet aš įkvepiu Svajonių kalno didybę ir ratilių margą grožį, žvaigždžių begalybę ir žemės alsavimą. Įkvepiu beribę, besąlygišką Meilę ir paglosčius, pasidžiaugus, nušvitus ja savy, mestelnu, pūstelnu ją nuo kalno visiems į delnus, kuriems galbūt šiuo metu liūdna ir sunku, galbūt jie rauda iš skausmo, galbūt neranda kas paduotų ranką atsikelti. Turiu neužmiršti, lyg mantrą kartoti: kas žingsnis, kas bebūtų, išlaikyk dvasios žvalumą VISADA. Net jei tektų keliauti į Pragarą, sukurk ir ten Rojų.


Iš lapų saujos rudens saulės nebesurinksi

Malu giles ir jau įsivaizduoju, kaip kepsiu traškius mažus sausainėlius. Daug šįmet riešutų ir gilių. Visą kibirą ir erškėčių uogų prisirinkau. Jų uogienė skaisčiai raudona ir taip skalsi pažiūrėti ir jau vien į burną įsidėti mažą šaukštelį. Gal tas gardumas toks didelis atsiranda vien todėl, kad tiek daug darbo, kruopštaus pasikrapštymo reikia įdėti, kol kiekvieną perrenki, išlukšteni. Yra sukirmijusių, yra traškiai pernokusių, kitos gilės išrudusios nuo pirmų šalnų ir apšalusios, kitos jau sudygusios. Kad taip niekas aplinkui neganytų, nešienautų, neartų - visas ąžuolynas aplinkui oštų. Dabar teauga senutėliai ąžuolai vien neprieinamuose apdirbti pakelėse, skardžių pakraščiuose. Ir kiekvienas toks skirtingas... Vienas ant aukštumėlės tiesus, stamantrus, neapglėbiamas galiūnas barsto giles, tiesiai pakalnėlėn ritinėja daubon, lyg į delną surinkdamas, tik eik ir semk rieškutėm. Kitas dvikamienis, išsikėtojęs, seniokiškai nusvarinęs šakas lig žemės ir gilių po juo nesuskubus nerasi, greit išnešioja pelės, žiurkėnai. Visa eilė gražuolių, kaip išrikiuotų, stovi aukštai lapiją iškėlę, puošdami išdaužytą, duobėtą, nuolat įmirkusį laukų keliuką. Čia gilių iš visų pusių daugybė, bet tik spėk dalintis su kėkštais ir šarkom, o tie margašvarkiai niekadėjai daugiau tarška, pešasi, šnarina lapus nei lesa. Kaptelna vieną gilę, ta nukrinta, griebia kitą, ta vėl, pametus kepurėlę, išslysta - ir vėl muštynės tarpusavy. Tiek naudos, kad bešėldami ir man nuo viršūnės pačių gražiųjų gilių pribarsto. O žąsų, ančių dabar jau lekia ir lekia didžiausiais būriais... Matyt, neilgai trukus atklys ir didesnės šalnos, kad paukščiai taip sujudo. O kartą ir tikrą dangaus spektaklį skrydžio virtuozai surengė. J pulką neaprėpiamą net danguj susibūrė turbūt iš kelių kraštų ančių šeimynos ir vado dar buvo kaip reik tinkamo neišsirinkę. Lėkė pradžioje kreivuojančiu kampu, bet jauniklės vienos nespėja, bando sudaryti savo atskirą kampą, kitos labai pasitiki savo jėgomis ir bando aplenkti senųjų ančių dailų kampą pirmagaly, bet nieko nesigauna, tad vien išdrinka į daug mažų kampelių iš trijų paukščių. O rėksmas, o šauksmas, o blaškymasis, bet senės sau išdidžiai, ritmingai toliau vasnoja, nė kiek neleidžia sutrikdyti jų gretų, sparnas į sparną, mostas į mostą, tiksliai vienodu atstumu viena nuo kitos nutolusios. Į pietus, vis į pietus. Lingių jaunikliai kažko dar nesiskubina išlėkti, klykauja sau vieniši virš laukų. Pavienės gulbių šeimynos galingais grybšniais nušnara pro debesis. Iš lapų saujos rudens saulės nebesurinksi... Nepabosta lietui vis tarpais nušniokšti, nors, rodos, kur jau daugiau, žemė, žolė mirkte permerkta, net ant kalvos žliugsi. Bebrai tiesiog veši savo karalystes plėtodami. Ir mano žemėse rado sau labai patogią vietelę įsitaisyti. Vis galvojau, kas čia tam upeliui pasidarė, kad nešniokščia, nutilo, sustojo visai, vanduo vien tik kyla ir kyla. Jau vieną tiltelį apsėmė, ir antro nė ženklo nesimato, jau ir laipteliais po vieną aukštyn ir aukštyn kopia, jau ir veršis tokiam gyly galėtų nuskęsti, o jis vis kyla. Eisiu, sakau sau, žiūrėti tolyn, kas čia darosi. Braunuosi pakrantės susivėlusiais žolynais. Nendrės linguoja vandeny išsitiesusios lyg kilimai. Netoli tereikėjo eiti, tuoj pasirodė murzinos šliūžės, takų takai lyg purvinais rąstais išgremžti. Taip ir matau kaip nerangiai būrelis bebrų per naktį tipena, kuduliuoja aukštyn į krantą prie medžių, atgal į vandenį, vėl aukštyn, vėl atgal su apkramsnotu nešuliu, O medžiai čia pat ties vandeniu palinkę. Pasistiebia ir iš upelio gali graužti daug nevargdami. Ir krauna, ir krauna aukštyn užtvanką. Joks meistras neturėtų ką prikišti, šaka prie šakos tvarkingu atstumu sukrautos, visos dailiai drūtgaliu į apačią. Užtvanka šniokščia jau kaip reikia. Kažin, kokio aukščio jie mėgsta statyti? Mane jau ir nerimas pradeda imti, kad neapsemtų paskutinio tiltelio į kitą krantą. O kitoje užtvankos pusėje vandens tik vos vos kojoms sušlapti. Irgi, matyt, skubinasi darbininkai iki užšąlant.


Pasaka iš dykumos

Ten, kur penki šimtai mylių aplinkui vien dykuma, kažkur jos vidury auga vienintelis kaktusas. Jo šešėlį saugo moteris. Kartą per kelis šimtus metų kaktusas pražysta vienu vieninteliu raudonu žiedu, užgimusiu iš dosniai aistringo dykumų saulės karščio. Moteris paslepia saulės žiedą plaukų šešėlyje ir, apsigobus Meilės šypsena, neša jį tolyn per dykumą. Ten, kur basas kojas degina asfaltas, o į dangų besikabinantys mūrai grasina užgriūti visu negyvu mirties alsavimu. Ten, kur raudoną kaktuso žiedą ištiesia Mylimajam.

Bet... Susigūžta atstumtas saulės žiedas delne, tiek neštas per dykumos kaitrą, alsavęs moters plaukų gyvybės vėju. Suvirpa smėlio dulkelės ant moters blakstienų, sudejuoja smėlio smiltelės moters rūbo klostėse ir dykuma sušnara ilgesio lopšinę moters basoms kojoms.

Ten, kažkur dykumos vidury, moteris saugo kaktuso šešėlį. Begalinė migdanti kopų daina. Išdykaujančios kojų tarpupirščiuose smiltys. Amžinoji apgaubianti, užliūliuojanti saulės kaitra. O kartais aplanko ją vėjas, norėdamas paskambinti varpeliais jos plaukų garbanose. Nevaldomas, nesuvokiamas, nenuspėjamas, visad gaivališkai čia piktas, čia išdykęs. Ir niekad nežinai, iš kur ir kur, ir ką atneš ar nuneš. Vieną dieną, ak, vieną dieną nupūtęs didžiosios kopos kepurę, jis mestelėjo į moters delnus Dovaną - mažą nuilsusį paukštelį raudonu kakliuku - puošnią liepsnelę. Priglaudus paukštelį prie ritmingai gyvenimo raudą giedančios širdies, kad neužmigtų, kad kvėpuotų gyvybe, moteris iškeliavo ten, kur baigiasi saulės valdos, kur viešpatauja mirusio akmens šaltas alsavimas. Ten, kur Mylimasis.

Bet... nusviro atstumtos rankos. Ir nustojo plakti maža maža, vos didesnė už smiltį liepsnelės širdelė. Ir atsėlinęs dykumų vėjas, suvėlęs rūbą, timptelėjo grįžti atgalios.

Ten, kažkur dykumos vidury, sėdėjo moteris, saugodama kaktuso, pražystančio kartą per kelis šimtus metų, šešėlį. Dykumų saulė negailėjo glamonių. Smiltys nenuilsdamos ringavo begalines istorijas, prašnekindamos kiekvieną odos plaukelį, kiekvieną raukšlelę, pasislėpusią už ausies geldelės. Moters delnai, glausdamiesi prie kaktuso šešėlio, ieškojo vėsos gaivumo. Ir sujudo gyvastingasis dykumos smėlis. Ir tykštelėjo į veidą mažytis išdykęs šaltinėlis. Ir pakilo moteris, paslėpusi tyro vandens gaivumą delnų vėsoj. Apsigobus Meilės šypsenos lengvute skraiste iškeliavo ten, kur baigiasi dykuma. Ten, kur Mylimasis.

Bet... ištiško atstumta sauja gyvastingo vandens ant juodo šlykštaus asfalto. Ir pavirto miglos gaiviu dvelktelėjimu. Ir nudrėskė nenuspėjamas vėjas meilės šypsenos lengvutę skraistę.

Dar ilgai sėdėjo moteris ten, kažkur dykumos vidury, saugodama kaktuso šešėlį. O šaltinėlio linksmumas kasdien slėpėsi vis gilyn ir gilyn į žemės paslapties namus. Kol vieną dieną, ak, vieną dieną, moteris pavirto vilke. Nirtulinga, budria, irzlia ir jautria, klajojančia tai aukštyn, tai žemyn nuo vienos dykumų kopos ant kitos. Nepamesdama pėdsakų ten ir į niekur, visur ir čia, kad ir kaip giliai vėjūkštis juos paslėptų gelmių paslapty. Kartais tik iš tolo, nuo didžiosios kopos, vilkė ateina aplankyti kaktuso tikėdama, jog vieną dieną, kai vilkės širdis tampa tokia didelė, kad nesutelpa išdalinta mažiausiais kąsneliais po visą dykumą kiekvienai menkiausiai smiltelei. O vilkės akys pavirsta dangaus karštomis upėmis, tekančiomis j horizontą. Tą dieną ji iškeliauja į dykumos pakraštį, kur prasideda dvokus mirusio akmens kraštas. Pražilus nuo dykumos saulės glamonių. Nugairintu kailiu, iš kurio, vos krustelėjus, pasipila klajoklės smiltys. Ji dainuoja giesmę Mylimajam, kurį gali liesti jo seserys, vaikai, draugai. Netgi ta visa amžinoji jūra bevardžių žmonių, lyg pakerėta dieną naktį judant šalčio labirintais šen ir ten, ir vėl atgal, gali Jį liesti bent praeinančiu pro šalį rūbo klostės dvelktelėjimu. O vilkė - ne.


Tas pienių saldumas...

Pirmos dienos, kai pakvipo vasara. Pienių saulė ritinėjasi žeme. Klevų žiedai apkaišė vėtros paliktas duženas ir trūkius. Jau jau nekantrauja pražysti obelis. Varnėnai šėlsta, neišmano, kur čia gražiau sutūpti: čia tarška ant tvoros, čia straksi ant tvarto. Čia vėl apgula klevą ar leidžiasi debesiu ant tako ir strapinėja linksmi, kraipydami galveles tai šen, tai ten. Kregždės sutūpė ant skersinio, susiglostė švarkelius ir šnekasi. Lakštingala lenkia gegutę giesme, apsvaigusi ievų debesyse. Vos žengsi į mirguliuojantį žiedais žalumą, ir rankos jau pilnos žemės turtų. Juk nepraeisiu pro tramažolės guotą nenusiskynusi stipriai kvapaus žiedelio. Kaipgi neprisibrauksiu į delną lipnių gyvybe jaunų beržo lapelių? Argi susilaikysiu neįsimetus į burną pienės užliejančio geltonio? Tas tirštas jų geltonumas pasaldina gal net labiau nei šviežiai suktas medus. Laukai apsėti. Jau, žiūrėk, tuoj ir ravėti, vagoti reikės. Prasidėjo didysis šienapjūtės laukimas. Vai trūksta lietaus, per visą pavasarį tik kartą gerai ir tepalijo. Iš žemumų dar nenori atsitraukti šalnos. Ankstyvą rytą baltuoja šerkšnu takutis per durpyną. Vėlyvas pavasaris, sausa žemė, retos dar pievos. Kažkur keistai šįmet dingo kovai ir kirai. Kaip buvo neįprasta, jog ariamą dirvą ar šienaujamą pievą apgula varnos, gandrai ir kartu kirai, kurie šiaip jau turėtų būti prie vandens. Taip dabar baltieji žuvėdai, tapę savi laukuos, nepasirodė. Staiga išnyko ir ištisa kovų kolonija, kuri pradžioje trikdė savo būrių rėžiančiais šauksmais, o dabar kažko per tylu, negyvi linguoja likę jų lizdai medžiuose. Ir vis po to, kai atsirado mobilių telefonų bokštai. O anądien išgąsdino tūlas ūkininkas, besipiktinantis kiaulpienių okupuotomis visomis pievomis, iš kurių nei pašaro, nei ganiavos geros. Turbūt Europoje visi laukai dailiai rėžiais suskirstyti, ir nerasi jokios „nereikalingos“ žolės. Net ir mūsiškiai „naujieji“ ūkininkai pradėjo rūpintis, kaip visuotinai sunaikinti „kenkėjas“. Varge, tik pabandyk įsivaizduoti pavasarį be pienių, pievas suskirstytas, užbrėžtas tik „naudingų“ (pelningų?) augalų lopais. Bet juk visi dabartiniai kultūriniai augalai atkeliavo į daržus iš miškų, iš paprastų lauko gėlelių. Kažkas pastebėjo, kažkas paragavo, kitam irgi patiko. Dabar, deja, gerokai turi paieškoti žmogaus neužversto šiukšlėmis plotelio ar nepaliesto, neprieinamo skardžio, kur dar vienoje vietoje auga tokia gausybė žolynų. Dar senelis sakydavo: kai vyrai stodavo šienauti pievų, tai buvo ką pamosuoti, dalgis kaip į veltinį kokį žolių panirdavo, o dabar kas - varputis vien, dar dobilas, samanos rūgščios. Negirdėti buvo, kad pievas kas nors tręštų, niekam nė į galvą neateidavo tokie niekai. Nugyventa žemė, tik nebėra kaip klajokliui jau kur nors kitur trauktis, vis ta pati žemė.

Kur bepasuksi - visur gyvybės džiaugsmas, šokis, daina, darbas ir pagarba nusilenkiant saulei. Vaikai pirmąkart po griaustinio išlėkė maudytis. O aš eisiu pasidžiaugti upelio švelnia malone. Katinai, iškėlę uodegas, dūlina iš paskos pasmaguriauti varlių, o gal kokią nėgę ar saulažuvę pavyks nutverti. Toks mažas upelis, o kokia gausybė judančios, bruzdančios gyvūnijos. Taip susirūpinus savais reikalais, bešnarinėdama po vandeniu nuo akmenėlio prie žolelės, nuo šoniplaukos prie balų kandies, bakstelėjo į delną vandens žiurkė. Tai pašoko sutrikus puiki, glotni, dailutė plaukikė! Juk taip nedaug pakanka. Išsitiesi ant tiltelio. Pro primerktus vokus matyti saulės žaismą, gelsvus ribuliavimus. Delnais justi vandens nerimstančią vėsą. Vienam tiltelio krante - blužnučių kvapas, kitam - basas kojas šiurena veronikos. Priešais ant šakos galvelę kraipo, stebisi žvirblelis. Ir visu kūnu po savimi pajuntu gyvojo vandens bėgsmą, tą trumpą amžinybę, čia ir dabar...

...galbūt vien tik paukščiai giliau jaučia per skrydį galimybę neboti ribų anei sienų.


Kodėl?

Dieviškai saulėta palaima - lėtas pavasario pabudimas. Plačiai atmerkiu akis: kurgi aš buvau tą ilgą, niūrią, beviltišką žiemą, kai stengiesi kuo giliau susisukti savo migy ir nejudėti? Gal manęs ir visai nebuvo. Pavasario saulė kaitri, tuoj užkaito skruostai, ir nė žiūrėti nenoriu į trobelės vidų. Nereikia net maisto, net vandens atsigerti nenoriu, tiek rūpesčių ir darbų darbelių tiesiog kirbėte kirba visuose kampeliuose. Įšalas dar tebėra, bet tulpių, česnakų pablyškę kareivukai drąsiai stiepiasi pro grumstus. Ir šviesus nerimas kiekvienoje kūno ląstelėje: norisi šniokšti su upeliu, padėti praskleisti pumpurus klevui, užgiedoti per visą dangų kartu su paukščiais, paglostyti medžių viršūnes, pašildyti delne dar nedrąsias žibutes, pūstelti į noselę „kačiukus“. Nieko neveikdama per žiemą buvau tokia pavargusi, maniau, tikrai niekada nesulauksiu žalumos. Norėjosi tik valgyti ir miegoti. Bet iš kur dabar ta energija, užsidegimas ir ta Meilė per Visą Dangų, aplink visą Žemę. Kiekvieną apkabintum, menkiausią žolelę paglostytum.

Apgrėbsčius kiemą ir akyse šviesiau, dar išmesiu mėšlą, kad tvartas nušvistų, ožkai šakelių su pumpurais nunešiu, nuo langų voratinklius nubrauksiu. Pati sau užduodu klausimą: „Ar vis dar nemanai grįžti į miestą?“ Nejau taip sunku įsivaizduoti, kaip aš pavargus palaimingai užmiegu, apsupta žvaigždėtos nakties skaros, o šalia šnara klevas, visai ranka pasiekiamas, ir upelis raminančiai monotoniškai niūniuoja. Kodėl aš turėčiau trenktis į miesto dykumą, ką aš ten veiksiu, ko išmoksiu? Pirmiausiai turbūt - mimikrijos. „Dabar, prašau, nutaisyti oficialų veidelį, o dabar šypsokitės, dabar surimtėkite, prašau, susirūpinusį snukelį...“ Siūlau psichologinį testą: savaitei išneškite, paslėpkite ar laikinai išjunkite visus namuose esančius televizorius ir kompiuterius. Tada stebėkite, ką sakys, kaip elgsis, kaip reaguos visi namiškiai. Sakysite, kad tai neįmanoma, nes bijote (o gal nebegalite) ką nors keisti. Be televizoriaus, butelio nebegalite gyventi, o amžiną miesto ūžesį galvoje slopinate ne dieviška tyla, o dar garsesniu triukšmu. O ryte ir vėl atitinkama kaukė, mimikrijos „kursai“ vardan turtingo ir sotaus gyvenimo.

Neuždaryk paukščio auksiniame narve, kad tau giedotų, bet skrisk į laukus kartu su jo giesme. „Kodėl man skirtą tokį trumpą ir brangų buvimo šiame pasaulyje laiką turėčiau aukoti absurdui ir jame dalyvauti, įsitraukti į šį netikro buvimo spektaklį? Kodėl turiu paklusti tai tvarkai, į kurią esu įmestas, jei ji prieštarauja mano protui ir orumui, mano laisvei ir mano sąžinei?“

Eidama pro šalį linkteliu klevui ir tiesiai iš latakėlio sriūbteliu sulos, saldžių dosnaus medžio gyvybės syvų, kuriuos jam teikia žemė. Pavasarį tiek ir tereikia gyvybei, jėgai palaikyti, kai taip skaisčiai šviečia saulė. Juk esi saulės gyvybė, saulės žmogus. Taip ir jauti kaip kiekvienas pirštelis, plaukelis, odos lopinėlis atsiveria šilumai, šviesai, dangui. Ir kur sutalpinti tiek Meilės aplink visą dangų, staiga atitirpusios ir besiveržiančios į laukus. Ak, dabar aš puikiai suprantu, kaip gali nenuilstamai giedoti tas mažytis paukštelis, telpantis delne, bet jo balsas stipresnis už baisiausius griausmus ir vėtras.

Vėl užsiplieskė diskusijos dėl varnų gausybės, bebrų niokojamų medžių, žolės deginimo. Keista, bet pervažiavusi Lietuvą, dar nemačiau nei lopelio nudegusio lauko. Net nustebau - gal žmonės išsigando baudų? O gal tiesiog per šlapia deginimams? Bet ir tai gerai, kad šiemet niekas nesiskubina deginti. Sakot, bebrai palieka medžių laužynus ir niūriai nugraužtas dykynes. Sakot, varnų gausybė teršia mašinas, šaligatvius, kelia bjaurų triukšmą. Sakot, dideli šakoti medžiai gožia kelią, kliudo laidus, užstoja šviesą, kelia grėsmę vėtrų metu. Sakot, nenaudėliai vilkai ir lapės puola gyvulius ir naikina žvėris. Aš dar pridėsiu, jog įkyri žmonių giminės kolonija baigia apšiukšlinti kiekvieną žemės lopelį ir užteršti visus vandenis, mažėjant miškų plotams tuoj dusim smoge, nuo radioaktyvių atliekų mutuosim, apniksim ligom ir parazitais.

Ir vėl niekaip nemažtantis žmogaus pasipūtimas: sureguliuosim gamtą, to yra per daug, tas ne vietoj auga, ne į tą pusę teka, ne taip pakrypęs. Amžinai užmirštamas klausimas: kodėl? Kodėl ten taip gausiai renkasi varnos. Kodėl būtent tą vietą taip užgulė bebrai. Kodėl upelis teka ta vaga, o ne šalia. Tereikia šiek tiek išminties, kantrybės ir atidumo. Nepastebėjau, kad gamtoje galėtų būti kažko per daug, nes viskas turi savus dėsnius, esmę (sakyčiau, žmonių yra tikrai per daug). Jei žmogus sutrikdo tą grandinę, ji vėl pasuka kita vaga, eina kitu taku, bet į tą patį kelią. Gal varnų daug, nes aplinkui vien šiukšlynai, nebėra kitur daugiau tokių medžių, joms tinkamų perėti. Gal bebrai suka ir suka ratus niokodami lig galo tą patį medžių guotą, nes per toli naujoms šeimoms išsiskirstyti tinkamos vietos su švariu vandeniu ir medžiais, viskas nusausinta ir užarta, iškirsta žmogaus. Tikrai, žmogau, nesivargink būti Dievu. Jei tikrai reikės, pagal savus dėsnius, savo laiku, lyg lazdele mostelėjus, staiga ims ir dings lapės, varnos, erkės, o gal...ir pats žmogus. „Kodėl pasaulis turėtų būti būtent toks, kaip tu jį įsivaizduoji? Kas suteikė tau teisę spręsti?“ Neužmiršk: kodėl?


Gyvenimas po paparčiais

Turbūt juokingai mažas ir menkas atrodo vabalėlio gyvenimas po paparčiais. Ir ką gi čia rašyti, jei nėra nei pikantiškų smulkmenų, nei aršios politikos, nei karų ir grėsmės. Mažo vabalėlio ir gyvenimas mažas mažam pasaulėly, ir džiaugsmai maži, ir rūpesčiai ne pasauliniai, {domu, ar ir kitas vabalėlis, gyvenantis kažkur po obels žieve, jaučia ir mato tą patį? Bet kai pažiūriu į savo trobelę nuo Molio kalno - ji vienaip atrodo, o kai pažiūriu į ją stovėdama Baltajame Laumių Slėny - ji visaip kitaip, naujai, net nepažįstamai matosi. Kaip lengva suklysti arba atrasti naujus pasaulius: kai eini namo į vakarų pusę, bet saulei tekant, namai užlieti šviesos lyg šventovė ant kalnelio; o einant namo į rytus - jie skendi savo paties šešėly niūrūs ir vieniši. Pasodink gėlių po langais - jau ir jaukiau eiti į tokius namus, kur jaučiasi moteriška ranka. Užkurk krosnelę per žiemos šalčius - kad ir kokie namai skurdūs, iš tolo matant kaip virsta dūmai pro kaminą, darosi šilčiau. Žiūriu į traškančias malkas krosny ir nekokios mintys sukasi galvoje. „...įmesi mirusią šakelę į liepsną ir šviesa įeis į kūnus...“ (T.Kuršys). Štai kiek jau malkų sukūrenta per žiemos šalčius. Jos tiesiog tirpte tirpsta. Ir ne vienam žmogui jų reikia. O ar greitai užauga medis, kad galėtum jį nupjauti? Štai pušeles pasodinau prieš ketverius metus, kad saugotų nuo šiaurinių vėjų. Obelėlės stiebiasi, prieš penkerius metus pasodintos. Per tiek metų - jos dar tik menki medeliai pažiūrėti, ką čia pjauti.

Einu per laukus, kalvas, neseniai ganytas, artas, o čia - akyse želia miškas. Bet kiek gi metų praeis, kad nepažintum tų laukų ir pievų, apaugusių giria. O žmogus pjauna ir kerta, kerta ir pjauna - kasmet, nuolat reikia šilumos. Nors taip taupiai kūrenu tik vieną krosnį ir tik dėl šilumos, o maistą verdu ant elektrinės viryklės, bet tirpsta malkos, skauda širdį dėl medžių. Siūlo kūrenti durpėmis, bet šiaip jos nedegs, vis tiek reikės maišyti su malkomis. Miškai, krūmynai dabar beveik visi privatizuoti. Ko kadaise nesimatydavo, dabar net pakelių krūmynai, raistų alksnynai išretinti ar visai nušluoti. Bet dar, matyt, ne visai bėda, nes šakos paliekamos be naudos pūti.

Ką čia aš, juk žmonės bėga iš kaimų. Štai ir dar vienas stambus ūkininkas, viską išpardavęs, išvažiavo į miestą. O ūkis buvo didelis, ir gyvulių, ir žemės daugybė, ne šiaip koks varganas ūkininkėlis, kuris kaip ir prieš šimtą metų dalgeliu pasišienauja, kirveliu pakapoja. „O ko čia man vargti, kuprą lenkti, mėšlus mėžti, jei mieste vos vieną pirštą pajudindamas, sėdynę į kėdę pabrūžindamas, jei nekvailas esi, gali dešimtį kartų daugiau uždirbti“. Gal ir taip. Nors kiek gyvenau mieste, gimiau ir augau tenai, kartais dabar nuvažiuoju, aplankau, bet tematau daugybę pageltusių, suirzusių, skubančių žmonių, mano akimis - potencialių ligonių. Kam, kur, kas vyksta, kur lekiam, kodėl tokie pavargę? - pinigai, pinigai, pinigai. Aišku, pinigai svarbu, bet kažin ar svarbus jų kiekis, ar gebėjimas juos panaudoti. Ar už pinigus galima gauti vertingus ir amžinus dalykus? Turbūt - žiūrint kieno kokia vertybių skalė. Aš įvertinčiau milijonais savo prosenelio vestuvinę ąžuolinę lovą, kuri atlaikė tiek kartų ir nuo to tik tvirtesnė, jaukesnė tapo. Bet neduočiau nė cento ir už dyką neimčiau, jei kas man ir siūlytų prabangią, iš prestižinio salono, už didžiulius pinigus pardavinėjamą, garsaus pasaulinio dizainerio, blizgančią vardais ir etiketėmis, loviūkštę. Juk neilgam ji - užsilips beišdykaudamas vaikas ir žiūrėk jau nebėra kokio „kankalėlio“. Na nebent tokią lovą reiktų užrakinti kambaryje ir naudotis tik ypatingomis progomis.

O po paparčiais - keista žiema, vis skambanti pavasariu. Lyg ir žiema, bet pažiūri, - pavasaris. Jau kelis kartus buvo patvinęs upelis ir žiemą atnešęs savo pavasarinę duoklę - parplukdė kelis rąstus ūkiui ir malkoms. Antelės jau plaukioja tarp sniegų ir ledų, skabydamos nuo dugno žolynus. Kalė atsivedė kelis šuniukus (Dieve, ir kurgi šitiek reiks dėti). Vištos skubina Velykas, kasdien negailėdamos vis padeda kiaušinių. Tyla ir ramybė, be galo ir be krašto. Net prasidėjus karui, ši žinia pasiektų mus paskutinius. Paštą atneša tik dvi dienas per savaitę. Tad gyveni laukimu tarp vieno antradienio ir šeštadienio iki kito. O žinios pasiekia lyg iš geriausios laiko mašinos į praeitį. Gal ten, kažkur XXI amžius, bet, nejuokinkit - kalendoriai po paparčiais rodo ką kitą. Kiek kartų jau ėjau sūnaus išmintu į mokyklą takeliu. Ir vis stapbtelnu, susimąstau prie šulinio laukuose. Kadaise melioruojant, kolektyvizuojant ir kitaip „uojant“, pirmiausia sodybose buvo naikinami brandūs sodai ir užverčiami, sulyginami šuliniai. Nedaug beliko sodų Žemaitijoje. Vis šiaip viena kita obelėlė prie varganos trobelės. Šulinj, užverstą šiukšlėm, su svirties užuomina mačiau ne vieną. Štai žmonės sugalvojo buvusiai sodybai atminti prikelti vėl šulinj, nors aplinkui tos sodybos nelikę nei akmenų pamatinių, išvis nieko, gal tik senutėlė liepa netoliese dar kažką mena. Dažniausiai juk statomi kryžiai, koplytėlės atminčiai. O jei prikelti šulinius?


Neužmirškite padėkoti

Vėtros, vėtros, vėtros... Upelis vieną dieną pradėjęs gurguliuoti pro ledo plyšelius, kitą dieną nuplovė visą sniegą, apsėmė mažuosius tiltelius ir jau laižo didžiojo tilto dugną. Lyg pavasarį sunku pasemti vandens, nes stipri srovė plėšia kibirą. Augalai, pasirodo, ne tokie trumparegiai kaip žmogus. Pokšint nuo šalčio medžiams, dejuojant trobos rąstams, jie sau brinkino pumpurus visai nepasydami spiginimo. Vis ėjau prie šermukšnio, liečiau rankomis išlindusius lapelių kampelius ir stebėjausi, kaip nenušąla. O to šalčio tiek ir tebuvo. Klausausi per radiją: potvyniai prasideda, uoste ledų sangrūdos. Ir vis žvilgčioju į kalendorių: kaip čia yra, ar jis meluoja, ar radijas painioja, ar viskas susimaišė. Kažin kaip čia bus su gamtos pokštais? Žiema prasidėjo jau spalio mėnesį, tai sausį turėtų būti pavasario pradžia - įdomu. Juokas dabar ima, kai pagalvoju apie Akropolio ledą. Čia nemokamai gali dabar čiuožti nesustodamas nuo Barstyčių ligi Žemaičių Kalvarijos, kelias - lygus, dailus lyg stiklas ledas. Keista, kad siaučiant tokiai vėtrai nedingsta elektra. Prieš kelis metus užtekdavo vėjelio ir lietučio, ir gali ruošti žvakes. Visa troba atgyja su daugybe garsų, traškesių, švilpesių, brazdesių, krebždesių. Jautiesi lyg urvelyje, stebintis pro langelį kažką smarkaus vykstant. Lyg ir baugu, keista, lyg televizorių žiūrėtum, tik labiau kvapą gniaužia. Dabar tai jau patikrins vėtra, kur koks kampas silpnai pritvirtintas, prikaltas, uždėtas...

Kartą per pūgą keliaudama aiškiai suvokiau vieną dalyką - priežastį, kodėl mes vis nelaimingi, dejuojam dėl įvairiausių bėdų: blogos valdžios, netikusio direktoriaus, vėplos vairuotojo (pirmoji bet kokios ligos priežastis, manau, psichologinė). Kažkada buvau puolus į liūdesį, depresiją, neviltį, kai užpuolė visokios bėdos, darbai, o per įvairius trukdžius, neatsakingus, netvarkingus žmones nieko negalėjau padaryti sklandžiai, kaip aš norėjau. Seniai guli supjautos malkos kaimynystėje, tačiau nieko neprisiprašau, kad atvežtų, nors namuose jau baigiasi malkos, kažkas patingėjo geru oru važiuoti. Pykti, kerštauti, irzti, verkti? Ai, vietoj pasikaposiu ir su maišu ant pečių parsinešiu, kiek reiks.

Didžiausia širdgėla - sūnaus mokslai. Šiaip ne taip prisiprašau, kad mokyklos autobusas bent keliais kilometrais privažiuotų arčiau, nors ir tai menka paguoda, kai vidury laukų vaikams reikia laukti bet kokiu oru. Laukia kaip šuneliai sustirę, sušlapę, vairuotojas juk viešpats - nori važiuoja, nori nevažiuoja. Tai šalta, tai slidu, tai liūtis. Autobusu sunkiau važiuoti nei vaikui pėsčiomis tolybes keliauti. Ir vėl pykti, kariauti nelygioj kovoj, verkti? Ką gi, yra vadovėliai, penktos klasės kursą aš dar mokėsiu ir pati išaiškinti, nes ir pati vidurinę su medaliu baigiau, vaikas galės sau šiltai namie sėdėti, gal mažiau ligos kibs.

Plūsta pievose vanduo, takeliai užlieti, nes žemė dar įšalusi, nėra kur vandeniui pasidėti. Pyktis, graužatis nieko nepakeis, tik vis labiau tave patį smukdys į neviltį, o trukdžiai neišnyks. Reikia lankstumo, kad išgyventume. Ne veidmainystės, chameleono veido, padlaižiavimo, suktumo, o lankstumo. Gebėjimo matyti daiktą ne iš vienos pusės ir mokėti įsikabinti į tą pusę, į kurią reikia, nes gera būti auka, skriaudžiamuoju, nekaltuoju, gal kas pasigailės ir mažiau pačiam reikės judintis. Bet ar vienkartinė centų pašalpa išspręs problemos esmę? Gal tik užglaistys, užgrimuos ligi pirmojo lietaus. Turi įsisąmoninti, jog esi pasaulyje vienas vienužis ir viską turi daryti tik čia ir dabar, ir tik pats vienas. Gera pasidaro, kai tau pasiekus paskutinį laiptelį viršun į kalną, dar ir draugas ar artimieji stumtelna. O jei pats vienas pasiekei, ko norėjęs, argi nepalengvėja, argi nenustembi supratęs, jog tu vis dėlto tai gali, jog tai jau įveikta. Pastebėjau, jog duodama visko tiek, kiek reikia, ir nė trupučio daugiau, o jei netyčia šliūkštelna daugiau (kaip šeimininkė, įsimylėjusi, padaugina sriuboje druskos), atėjus laikui tai apkarsta. Gyvenime viskas ! vyksta dėsningai ir ritmingai (kai kurių dėsningumų žmogui neužtenka kantrybės pastebėti, nes jie trunka ne dieną, mėnesius ar metus). Labai nuosekliai alkį keičia sotumas, skurdą - pinigai, ligą - sveikata. Kartais žmogus užsispiria, įsikabina į kažką dantimis, ir vis tiek viskas sugriūna... ir būna tik dar skaudžiau.

Naktys dabar šviesios. Brolelis mėnulis pilnėja, todėl naktis vadinu baltomis Paparčių naktimis. Man nepatinka kabinti ant langų užuolaidas. Prie langų stovi tik gėlės, ir aš aiškiai galiu matyti naktį. Šeštą valandą ryto dar tamsu ir ledo takelyje atsispindi žvaigždės. Žvaigždėtas takelis. Argi ne stebuklas? Sako, romantikė, kvaištelėjusi menininkė. Bet aš taip pat matau, kaip baisiai sunku tokiu ledo takeliu nueiti su pilnais kibirais į kalnelį prie tvarto. Ar jau pradėti pykti, verkti, viską trenkti ir bėgti tolyn? Tolyn už jūros? Ir dar toliau? Bet kiek toli bebėgtum, vieną kartą apibėgęs Žemę vėl atsidursi ten pat, ir labai blogai, jei vis toks pat, taip nieko išmintingo ir nesuvokęs.

Nepastebėjau, kad mane veiktų pilnėjantis mėnulis, bet pastebėjau, kaip jis neigiamai veikia silpnesnės ar pakrikusios psichikos žmones ir alkoholikus. Mėnuliui pradėjus pilnėti, visi pradeda irzti, dirgti, viskas krinka, prasideda girtuokliavimas, kuris pasiekia visiško pamišimo viršūnę per pačią pilnatį. Mėnuliui dylant, labai ramiai vėl viskas grįžta į ankstesnes vėžes, visi lengviau atsikvepia, lyg būtų buvę kažko apsėsti. Gyvuliai - nepastebėjau, kad taip stipriai reaguotų.

P. S. Neužmirškite padėkoti kiekvieną dieną už visa, kas gera: už saulės spindulį, lietų, duoną, vandenį. Ir net už tai, kas atrodo nelabai gerai.


Iš Paparčių džiunglių

Pagaliau įsidrąsinau parašyti iš Paparčių džiunglių. Jau spalio pradžioje pakvipo žiema. Laukuose stovėjo apsnigtos karvės. Medžiai su lapais apkloti sniegu. Nesuprasi - lyg ruduo, lyg pavasaris. Mano sodelyje dar tebežydėjo dvi pienės, o prie takelio baltavo kačiukų krūmelis. Obelėlių ir serbentų pumpurai buvo didžiuliai, galėjau suskaičiuoti kito pavasario žiedus. Spalio pirmomis dienomis buvo pati grožybė: pusė dangaus gožė snieginiai debesys, snyguriavo, kitoj pusėj dangaus švietė saulė ir žiburiavo puošni vaivorykštė. Ar jūs matėte vaivorykštę atvirkščiai? Jei kam pasakau - šypsosi į ūsą, sako - miražas, matyt, pasirodė. Bet ne, vienas žmogus šiemet matė virš mano trobelės tokią vaivorykštę ir ją nufotografavo. Vieni sako: anomalijos, negera vieta, jei virš jos keistenybių pilna, kiti - matai, ir tau Dievulis nusišypsojo. Į tą patį dalyką galima žiūrėti įvairiai.

Laimė, vanduo po vasaros sausrų į šulinius sugrįžo. Buvom pradėję būgštauti, kad tik sausai neužšaltų. Nežinia, kokia bus žiema po tokių vasaros kaitrų. Ornitologai teigia, jog anksti išskrido paukščiai, taip pat ir tie, kurie Lietuvoje žiemoja. Zylutės, žvirbliai, šarkos, varnos sukasi aplink sodybą ieškodami kąsnelių. Ir gyvulius šįmet anksti teko vesti į tvartus. Tie, kurie netingėjo, galėjo prisiruošti šieno. Šios vasaros šienelis kaip niekuomet puikus: žalias, kvepiantis, skalsus. Ir upelis patvino, siekia mažuosius tiltelius. O šaltinėlis, nutilęs per vasaros kaitrą, vėl čiurlena visu smagumu.

Žmonės dejuoja ir skundžiasi, tačiau dažniausiai tie, kurie daugiausia turi, visko neapkenčia ir tingi arba suakmenėję. Žmonės siekia valdyti viską aplink, nors nesiskiria nuo menkos skruzdėlės, tokios pat gamtos dalies, tik sugebančios įsilieti į gamtą, suvokti jos dėsnius, prisiderinti prie to, ką duoda Jos šiltoji ranka. Kaimynas iškasė tvenkinius, apsodino medžiais. Netrukus ir bebrai atkeliavo daryti savo tvarkos. Dabar nereikia pjauti malkų, gali pasirankioti paruoštų. Kitoje vietoje bebrai užtvenkė kanalą. Išsiliejo keli metrai ant pievos čiurlenančio vandenėlio. „Bebrus naikinti!“ - rėkia tie, kurie turi dešimtis hektarų, aria kelius, nors iš kelių metrų pievos nei pralobs, nei nuskurs, bet savo sąžinę pateisins, kai pasigaus bebrų kailiui. „Spaudžia iš šūdo vašką“, - pasakysiu grubiai, stačiokiškai, kaip žemaičiai sako. Parodykite nors vieną tikrą, darbštų ūkininką, turintį lopinėlį pievos ir deginantį jį. Ūkininkas viską iki pažemės nušienauja: net pakeles, dilgėlynus, usnynus bei avietynus. Pievas degina tik tinginiai, norėdami parodyti: štai mūsų pievos ir pakelės, neapaugę kiečiais, o be prakaito, be vargo blizga (juoduoja mirtimi). Nesuprantu, kokia prasmė deginti, kai kitais metais ir vėl nebus šienaujama nei ganoma. Jokios logikos. Galbūt tokiu būdu išreiškiamas pyktis ir agresija, o gal noras parodyti paviršinį, apsimestinį tvarkingumą, darbštumą (fasadas nublizgintas, o tikrųjų kiemo marazmų niekas nemato).

Dienos sutrumpėjo, spėk suktis. Rodos, tik pamelžiau karvę, jau ir vėl metas; čia tik patekėjo saulutė, jau vėl temsta. Snyguriuoja. Sunku priprasti, kai saulutė teka taip sunkiai ir nenorėdama keliasi, ir ne rytuose, kaip įprastai, o pietryčiuose. Vakare lauki, kol pasisuks į vakarus, bet ji, žiūrėk, staiga ėmė ir nukrito pietvakariuose.

Retai užklysta į mano trobelę ir svečiai, su kuriais gali kalbėtis (paprastai užkliūna už mano slenksčio tik girtuokliai, ieškantys gėrimo, arba vagys). Su vietiniais žmogeliais gali kalbėti tik apie ūkį, orą ir keikti valdžią. Kažkodėl toliau - nė žingsnio. Jei laikraščių dar pamatysi pas kai kuriuos (mat jie ir ūkyje praverčia), tai knygų nerasi nei su žiburiu, nebent maldaknygę, lyg viduramžiais.

Seniau lietuviai pagonys (geriau sakyti - senojo aisčių tikėjimo vaikai) buvo. Aš manau, kad tokiais gali vadintis tik tokie žmonės, kurie gyvena labai arti gamtos, priklauso nuo visų gamtos užgaidų. Visi kiti - besimaivantys arba gerai finansuojami apsišaukėliai. Senasis mūsų protėvių tikėjimas kilo atėjo iš gamtos. Gamta ją įliejo į žmogaus gyvenimą. Tai tarsi kalba, kuria gali susišnekėti tarpusavy žmogus ir gamta, kad ir vienam, ir kitam būtų suprantama. Labai daug senojo tikėjimo vaizdinių likę liaudies pasakose, jei mokėsime įsiklausyti, atsijoti dirbtinai sukurtas priemaišas. Pagonimi gali vadintis tik tada, jei lieti gamtą savo kūnu, iš jos gyveni, jai atiduodi iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, iš sielos j jos didžią sielą viską. Kad tai suvoktum, kad išmoktum paukščių kalbą (tai realu, ne pasaka), suprastum, ką pasakė gėlė einant pro šalį, reikia „atsitraukti“ į „džiungles“, ir dar giliau, likti akis į akį su vėjais, potvyniais, kaitra, medžiais, paukščiais, žvėreliais, atverti akis, ausis ir sielą. Tuomet tu išgirsi Jos šneką, suprasi, jog paukštis neatsitiktinai atlėkė į tavo kiemą tarškėdamas, o upelis staiga nustojo čiurlenti irgi kažką sakydamas, tuomet tapsi pagonimi. Ir pagalvosi: kur aš buvau anksčiau, kaip ligšiol buvau toks kurčias ir aklas. Ar tau, stabtelėjus kada vidur miesto ir apsidairius aplink atvira siela, nekilo klausimas: kuo kvėpuoja, kaip geria, maitinasi Žemė po dvokiančiu asfaltu ir betonu; ką dejuoja medžiai, kai jų į dangų tiesiamos rankos vis nu- kapojamos; kas bus, jei staiga visi šiukšles išmes pro daugiabučių langus, susprogs vandentiekiai, dujotiekiai, vamzdynai, uraganas staiga viską išvers ir sulygins? Vargu ar ten tuomet benorės gyventi net varnos ir žiurkės.


Aš tik pats sau

Nebėra jau sniego. Bet oi kaip sunkiai šįmet šyla žemė. Norisi lyg senoliui sakyti: o mūsų laikais... įsilinguoja gegužis, lakštingala nerimsta po langu, gandras sparnu brūkštelna, bet taip ir nesulaukiu, kada gi šįmet nugeltonuos kalvelės šalpusniais, o šaltiniuoti laukai plukėmis. Ir purienos tik kur ne kur pasislėpę šyptelna savo saulės šypsenėle. Gal tikrai keičiasi klimatas? Labai lėtai, bet mūsų proseneliams gal atrodytų neįtikėtinai pasikeitęs. Girininkas sako, jog nebėra jo jaunystės paukščių, kai kurių augalų, o atsirado jam nepažįstamų. O gal laukia skurdūs Ožkos metai? Ir nė paparčiai nepridengs pavargusios, sušalusios žemės. Sakoma, jog makrokosmosas ir mikrokosmosas - tai vis viena ir tas pats, tik kitų dydžių. Panašiai kaip kiekviena žmogaus ląstelė atspindi visą žmogų ir gimsta klonas, kaip keičiasi mėnulio fazės, potvyniai ir atoslūgiai, keičiasi metų laikai, kinta žmogaus dvasinė ir fizinė būsena. Visa susiję nuo mažiausios ligi didžiausios grandies. Ir taip susiję, jog žmogaus protu nesuvokiama. Ar įmanoma įsivaizduoti, jog man nusičiaudėjus čia, ten kažkur už mylių, galbūt tuo metu, nuvirto medis ar prasiskleidė gėlė. Bet panašiai taip ir yra. Ir visa vyksta bangomis: čia trenkiasi į uolėtą krantą net ištykšta, čia vėl ramutėliai atslūgsta. Jei bus nederliaus metai, bus ir gausybės metai. Tik žmogui vis pritrūksta kantrybės gyventi vienybėje su gamtos dėsniais. Jis nori lyg mažas užsispyręs vaikas visko dabar, čia, tuoj pat ir daug, ir viską valdyti pats, pagal savo susikurtus dėsnius. Ar neatsuks lazda kito galo? O gal jau ir suka. Bet, tikiu, jog tą mažą nekantruolį Gamta mokės sutvarkyti.

Smagumėlis, kai jau galiu skalbti upelyje. Sėdi sau ant tiltelio, makaluoji kojomis, skalbiniai siūruoja kartu su dugne linguojančiais žolynais, žybsi tarp bangelių spalvoti akmenėliai. O padžiauti vėju ir saule prakvimpa, žydinčių blindžių svaigiai sodriu gaivumu. Jautiesi lyg laumė, apsigobus laukų rūbu.


Mano meilė - tarsi nardymas po vandeniu:
Paneri ir gali nesugrįžti -
Tokios švelnios kaklą apsivejančios žolės
Ir taip artimas dugnas.
O ten - daugybė spalvotų akmenėlių,
Kuriuos susižertum į delną
Lyg trupinius, paliktus ant tuščio rytdienos stalo.
( I.Leščinskaitė )

Ir dviračiais keliauti jau smagu. Tik mažuma pavydu, jog prie Skuodo nutiestas dviračių takas. O ar negalėtų visi kaimo keliūkščiai pavirsti dviračių takais? Gal mažiau kainuotų nei asfaltuoti visą kelią ar tą patį žvyrkelį brūžinti ir brūžinti kelis kartus per mėnesį, o atrodo lyg važiuotum traukinių bėgiais. Menkai dar pakilo žolės žaluma, kad paslėptų pakelių, pamiškių šiukšlyną. Šiukšlinimo meistriškumu kaimiečiai jau neatsilieka nuo miestiečių. Mieste kažkas bent pašlavinėja, o čia gražinamasi tik aplink turistams skirtą sodybą. Bet argi taip sunku kiekvienam apeiti savojo kelio gabalėlį. Juk kažkaip sumąsto nudeginti pakelės žoles, kad „gražiau“ būtų, bet šiukšlės - tai nieko, šiuolaikinio dizaino detalė. Ir daugybė „šaukimų į Europą“ skutų. Menkiausiam miesteliūkšty, apspjaudytam ir apšiukšlintam, bet šviečia baltumu didžiulis plakatas „Į Europą“. Kodėl jis man taip primena raudonuosius agitatorius, raudonąsias gurguoles, žengimą į komunizmą, darbo liaudį... Nepatikliai ir kaimo žmonės žiūri į visus tuos šaukimus. Tai kada mes pradėsim gyventi Lietuvoje, Lietuvai? Nespėjau vienų atsiginti, jau kiti puola. Prisitaikai prie vienokių „visuotinai priimtų“ įstatymų, jau vėl keičiasi ponas ir visi jo įstatymai. Pavargo žmonės, blaškomi vėjų iš visų pusių tokioj mažutėlėj Lietuvėlėj. Vieni kabinasi į gyvenimą, tiesiog nori triūsti ir džiaugtis, ką sukūrę. Kiti tik numoja ranka, pasimetę tarp daugybės vis besikeičiančių ponų su vis „kietesne“ tvarka ir eina gerdami laukais. O taip daug patogiau: aš nei žaliasis, nei raudonasis, aš tik pats sau. Gerai, jei ir šiokių, ir tokių yra per pusę. Manau, apie gerą daiktą nereikia rėkti ir kabinėti jo ant visų patvorių. Apie tikrą dalyką šnekama patylom, iš lūpų į lūpas, bet visi nuo seno žino jo tikrąją vertę. Tikri prekeiviai žino, jog prekės nereikia per daug įkyriai siūlyti, nes tuoj suabejojama jos verte.