Jei žiūrėsi į labai gilią, tamsią duobę nuo krašto, ji atrodys bedugnė. Jei žiūrėsi į viršų iš duobės dugno, dangus atrodys teesąs vien mažas žydras taškelis su vienui vienintele žvaigžde naktį. Bet kiekviena, net ir pati giliausia, duobė turi savo dugną ir savo dangų.

Sėdėjo mažutėj kalėjimo vienutėj žmogelis. Jo laisvė tebuvo keli žingsniai ratu akmenim grįstame kieme, apsuptam aukštų mūro sienų. Per dienų dienas jis tą ir darydavo - mindavo ir mindavo ratu po tą kiemą. Kiekvienas savam pragare vis eina ratu. Ir taip gal visą gyvenimą, o gal net kelis. Kol kartą tą nepaprastą, ypatingą, stebuklingą dieną jis atrado žemuogės sėklą. Va čia tai rūpestis. Turbūt geriausia ją kuo greičiau įdėti į alavinį vienintelį puodelį, kad vėjas nenupūstų ar nepasimestų taip ilgai laukta tokia didelė malonė tokioje mažutėje sėklelėje, kuri net delno vagose gali pasiklysti.

Kelioms dienoms žmogelis turėjo darbo, kad vieninteliu šaukštu išluptų grindinio akmenį ir prieitų prie žemės. O naktim juk dar turėjo ir sėklelę saugoti, pridengęs savo švarku ir bijodamas užsnūsti, kad pelės ar vabalai neužuostų jo lobio. Su didžiausiu rūpesčiu ir meile pagaliau į puodelį pasėta sėklelė kaip kūdikis reikalavo ir toliau ne mažesnio rūpesčio. Laiku palaistyti ne per daug ir ne per mažai, apgobti švarko skvernu nuo vėjų ir šalčio, išnešti į saulės šviesą ir nei dieną, nei naktį neturėti ramybės, saugant nuo amžinai alkanų graužikų. Ar gali pasaulyje būti dar kas žalesnio nei pirmas žemuogės lapelis alaviniam puodely prie grotuoto lango kalėjimo vienutėje! O baltesnio už pirmą žemuogės žiedą? O saldesnio už pirmą rausvą uogelę, vienintelę rausvą spalvą vienumos pilkam murzinume!

Kas buvo po to? Daugybė dienų kruopštaus, džiugaus, ilgo darbo, kol tuo pačiu vieninteliu šaukštu buvo išimti visi grindinio akmenys. Ir lėtai lėtai, žemuogės sėklos dydžio žingsneliais, bėgant jau metams, ne dienoms, visas kalėjimo kiemas tapo žemuogių pievele. Uogos jau nebetilpdavo nei į puodelį, nei į dubenėlį. Sargas prie durų išdėliodavo kitų kalinių indus, ir juos žmogelis pripildydavo uogų raudoniu, gyvybės šypsena, tikėjimo, vilties ir meilės skaisčiu bučiniu.

Bet kas buvo po to? O žemuogės jau nebetilpo tokiam menkam kiemely. Savo ūseliais ėmė kabintis į net mažiausią mūro sienos plyšelį, ieškodamos įpustyto smėlio bent kruopos. Ir vieną dieną - siena ėmė trūkinėti, birti, kol galiausia sukrito gurvuoliais, pavirtus nerimstančia gyvybe - žemuogių žaluma.

O kas gi toliau? Žmogelis išėjo į laisvę. Sėdėjo sau, ilgai galvojo, dūmojo - tai kurgi dabar tą laisvę dėti, juk net gerai nežinojo, nė ką ji reiškia, kaip su ja elgtis, tiek metų matęs vien grotas ir sienas, ir žemuoges... Nieko geriau nesugalvojo, tik ištiesė ant žemės švarką ir ėmė krauti iš grindinio iškastuosius akmenis. Nešė juos tolėliau ant kalvos ir statėsi sieną. Sunkūs akmenys, mėnesių darbas. Bet siena kartą buvo baigta ir žmogelis vėl galėjo minti ratu savos sienos kiemelyje, kol atras žemuogės sėklelę. Tai truks ilgai, gal net visą gyvenimą, o gal net kelis gyvenimus.

Ir tai jau viskas, tokia tai begalinė pasaka? Na, ne visai. Ateis toks metas, kai žmogeliui teks pasimatyti su Dievu. Ir Jis paklaus: tai ką, žmogeli, nuveikei per visą savo gyvenimėlį? - Kad aš vis kalėjime sėdėjau, ką čia benuveiksi. - Kuo jau taip žiauriai nusikalst galėjai, tiek ilgai prasėdėjęs kalėjime? - Šypso Dievulis į ūsą, juk visa Jam žinoma, mums dar net neištarus: sodinau žemuoges.

Tik murzinai nurudus vingiorykštėms, įsišėlsta laumės kūrenti pelkių pirteles. Jų dūmų rūkai nespėja sklaidytis, viena miglos skraistė dengia kitą, susilieja, vėl atsiskiria, maišosi su debesimis, kupstais ir vandeniu. Net juokinga, kai einant galvą įsupa miglos ir šlapi voratinkliai, kojos pinasi rūke, o per vidurį viskas aiškiai šviečia. Lyg būtum sluoksniuotas pyragaitis. Ir kuomet gi daugiau, jei ne dabar, geriausia keliauti, įsisupus į skarą, susipažinti su rūku. Nesvarumo, nerealumo jausmas. Tartum būčiau akla, bet ir matyčiau, tartum būčiau čia, bet ir ne čia, tartum žemė kieta, bet ir neapčiuopiamais pūkų patalais nudraikyta. Labas, rūke! Papasakok man savo skaidriai baltą, neapčiuopiamą, krintančią smulkiais lašeliais ant pečių istoriją. Man nereikia rankų ir nereikia kojų, neturėdamas akių pamatai daug daugiau įstabių, slėpiningų dalykų. Kartais pramerkiu kokią įmirkusių blakstienų, žvilgtelnu pro švelnųjį savo šalį. Bet daug gražiau viską švelniai įsupti, apgaulingai, paslaptingai išraityti. Būti čia ir ten, visur ir niekur, tas ir niekas. Iš pradžių rūkas pradeda sėlinti, giliai dvėsuodamas mažu dūmeliu tarp pelkių kupstų, rangydamasis atsargiai, kad neužkliūtų skurdžių aštrių viksvų išstypėlių, kasdamasis tai vienu, tai kitu mostu baltom rankom. Bet vos tik pritykina tą ribą, kur juntama upelio rudenė vėsuma, staiga kvėptelna iš vandens visu plačiu kūnu. Dabar tai jo galia ir valia, dabar tai jis visur sups ir vyniosis plačiai apsupdamas, išdykėliškai klaidindamas. Ir tikrai, nieko nematydama rūke, pamatau daug daugiau nei vien akimis regėdama. Lyg viskas čia pat ranka pasiekiama, bet ir nieko nėra, lyg ir viena plačiuos laukuos tokia pažeidžiama, bet ir saugi baltai apgobta. Kvepia bulvienojais, pipirmėtėm, grybais ir obuoliais. Toks savas žemiškas kvapas. Nuo jo jaučiuosi soti ir tvirta, nors šiaip atrodytų keistas derinys. Lapš lapš kažkoks kalnas. Ėgi karvė apsnūdus išnyra ausim šiurendama. Ir vėl dingsta lyg nebuvę. Per ranką brūkštelėjo vos juntamas dvelksmas. Tai jurginas, didžiuliais raudonais dviem rankom neapglėbiamais žiedais linguoja, ašaras barsto, saulę mini. Nučiuožė milžino ranka nušnarėjo - čia tik medžiai apsunkę nuo drėgmės nusipurtė lašus. Kiekvienas garsas rūke klampus, duslus, išsipleikęs, nesuprasi, ar aplink visur, ar niekur, tik mano galvoj šnara. Čia bubsi obuoliai, o čia turbūt kietesnis garsas krintančių kaštonų. Lėti tie mano žingsneliai, uoslė ir klausa įtempta, vaikštau rūko praraja ir čiuopiu žingsniais kiekvieną žolės stiebelį, kuris lyg ir yra, bet ir nėra.

Kada paskutinį kartą girdėjai žolę šnekančią? Klyktelna, o kas? Gal kėkštas, gal kranklys, o gal dvasia paklydėlė, neatspėsiu, nepamatysiu, kol saulutė rausvai užmiegotais skruostais nešyptels pro kalvą, taip sunkiai ir lėtai, juk rudeninis jos kelias per dangų visai sutrumpėjęs. Kiekvieną rytą vis naujai atgimti, kad kas vakarą naujai numirtum. Juk visa kinta, nieko, visiškai nieko nėra pastovaus. Ir tik troškimai suteikia žmogui kančią, priklausomybę, nelaisvę. Tas liguistas noras įsikibti į tai, ko nėra. Kaip gali įsikibti į vandenį, sulaikyti delnuose sausą birų smėlį? Nėra nei juodo, nei balto, nei blogio, nei gėrio, nei grožio, nei bjaurasties. Žmogus - lyg veidrodis, kuris mato, kuria tikrai, ką atspindi, po to džiaugiasi tuo, iš esmės savo sukurtu tiesesniu, kreivesniu, žalesnių, minkštesniu ar dar kokiu nors atvaizdu. Ką bedarytume, negalime susikrauti sau atsargų nei malonės, nei manos iš dangaus. Tegalime kiekvieną akimirką priimti kaip Dovaną. Vakardiena - šiandienos priežastis, o rytdiena - šiandienos pasekmė. Ir medis tai žino. Nei ieško, nei blaškosi, nei kaupia, nei drabsto. Jam niekas nesutrukdo neprašomam duoti mums vaisių, o bitėms - žiedų nektaro. Jis žino savo kelią, savo gyvenimo paskirtį ir esmę, žino laimę duoti ir gyventi. Kada paskutinį kartą kalbėjaisi su lietumi, besisūpuojančiu lapuose?

Būti ta beždžionėle, tupinčia ant kairiojo Budos peties.

Visa vasara neišnyra iš lietaus. Jei pagauni saulėtą dieną, šieną vogte pavagi. Ir dar turi skubėti, lėkti, kad to pačio nesudrėkintų. Apie sausą, šiugždantį, kvepiantį šieną išvis šįmet galima užmiršti. Laimi tik didieji ūkininkai, vyniojantys žolę į rulonus. Pilni laukai neįprastai nuo jų baltuoja. Tai dar taip keista ir svetima mūsų pievose, primena užsienio fermerius matytuose filmuose ar kažką iš kosmoso, fantastikos. Vėsi, neišgaruojanti drėgmė, tikras saulės badas atneša negeroves. Gausios pavasarinės šalnos nualino augalus, o ištvermingiausius dar užgriuvo tiesiog rudeniškos varvančios miglos, ir subruzdo niokojantys parazitai. Visos ievos, nesvarbu kur augančios, iš tolo švyti mirties sidabru, aptrauktos vikšrų voratinkliais. Sunaikinę ievas, parazitai persikėlė į klevus ir pušis. Nemaniau, kad gali būti taip nuniokoti visi pušų spygliai. Agurkai neauga, o bulves apniks maras nė rudens pradžios nesulaukus, jei ir toliau taip kasdien lis. Nuo maro pradėjo masiškai kristi triušiai. Galbūt didieji ūkininkai imtų juos skiepyti, bet man tegali padėti česnakai ir ajero šaknis. Tik jų triušiams reikia pasiūlyti ligai dar neįsislinkavus, geriau nuolat, profilaktiškai. Senovėje vienuolės, globojančios maru sergančius, čiulpdavo ajero šaknį, kad nesusirgtų. Abejojau, ar panorės triušiai graužti česnakus, bet jei gyvuliui ko reikia - šlamščia net lapsi ausys. Taip ir buvo, ir maras atsitraukė.

Pamažu ėmė artėti vėtra, iš pradžių parodydama tik nosies galiuką ir lėtai smarkėdama. Bet gyvuliai ir vaikai ėmė nerimti, matyt, jautriausiai reaguodami į kažkokią įtampą, įsielektrinimą lauke. Ištrūkus karvė nulėkė tiesiai į daržą, bet, keisčiausia, dailiausiai nuėdė tik svogūnus. Ir vėl netikus šeimininkė nepadavė to, ko reikėjo tuo metu jos organizmui. Ištrūko šuo ir nurūko nežinia kur. Vanagai užgriuvo vištas. O vaikai lyg apsėsti pradėjo peštis, niautis, agresyviai stumdytis.

Stipri buvo vėtra vėjais, griaustiniais, žaibais, lietum. Jai praėjus, visi lyg atsidūsėjo ir nurimo, lyg nieko nebuvę, o perdien būtų visi miegoję. Nurimo visi ir viskas, net mažiausia medžio šakelė.

Esam taip arti gamtos, bet ar ne per dažnai tai užmirštam? Ar gali tiesiog ramiai atsisėsti ir išgirsti, ko šiuo momentu prašo tavo širdis, akys, kepenys, kraujas? Ar gali išgyventi savaitę ant žydinčios kalvos vidury laukų pasisotindamas tik oru, šaltiniu ir tiršta žalumo, žydėjimo gausybe aplink? Ar gali atsigulti ir visut visutėliu kūnu pajusti Motinos Žemės tau teikiamą jėgą? Pabandyk, kai būsi pavargęs, priglausti kūną kokioj pievelėj prie žemės, atsipalaiduoti ir atsiverti, - priplūs jėga, atsistojęs nusipurtysi ir akys nušvis, lyg nė nebūtum buvęs tik ką pervargęs. Sakysi: visokios mistikos. Ar pabandei?

Apsilankiau Tytuvėnuose Lino šventėj. Didi lino galybė. Puiku, kad yra nors pradžia grįžimo prie jo. Gal po mažą sėklelę pagarba Linui grįš bent į kai kurių žmonių sąmonę. Lino sandara panaši į žmogaus ląstelių sandarą. Jį vadinčiau mūsų sidabru, kaip gintarą - auksu. Pabandyk išeiti į gatvę bet kokiu įprastu rūbu, ir išeik lininiu rūbu, nesvarbu, ar paprastu, ar madingai siūtu, bet natūralaus lino. To rūbo neįstengsi nusirengti, jis artimas tarsi tavo kūno dalis, skleidžiantis žolynų, žemės gaivų kvapą, be dezodorantų, kvepalų. O kodėl visi įprastai apsirengę taip žiūrės į tave? Pastebėk, kad lino rūbu apsirengę žmonės tarsi apgaubiami šviesa, jie švyti, skleidžia šilumą, pagarbą, lyg staiga tapę žyniais, vaidilutėm, išminčiais. Kodėl, kas čia ypatingo grubiame, taip monotoniškai vienspalviame audiny? Lino audiny tiek daug atspalvių, pastelinių subtilių spalvų niuansų.

Žmogus - Žemės vaikas, Linas - dar arčiau žemės. Ir mes esam vienis. Tarsi dvi persipynę šakos, maitinamos tos pačios Žemės. O ką galime pajusti, įsispraudę į „išstenėtą“, „išsunktą“ nailoną, kaproną, šifoną - tik uždusti, kaip dūsta daugelis ir nesuvokia, kad už miesto smogo plyti tokia daugybė neįkainojamų turtų, ištisi laukai, visas dangus, pievos, medžiai, žolynai, kurie neserga depresija, isterija, alkoholizmu, narkomanija, bulimija, didybės manija.

Už lango tiesiog putoja kmynų žiedai. Kalva skamba varpelių violetu, vis blykčiojant bangomis pienių geltoniui, ramunių baltam puošnumui. O vaistinės ramunėlės šįmet nukeliavo padraugaut į slėnį su dobilais. Jos kasmet nusikrausto į kitą vietą, niekad nerasi toj pačioj. Prieš kelis metus vaistinių ramunėlių ėjau rinkti toli prie miško. Kitais metais jau savo kalną pavadinau ramunėlių kalnu, o dabar štai dobiluose, o kitur nerasi.

Keisti šie metai. Dairausi ir nežinau, kada čia šienapjūtė prasidės, ar sulauksim nors vieno obuolėlio, uogelės. Žolė reta, išgeltus. Vyšnios ir trešnės visiškai nušalę. Šitiek šalnų iš eilės! Gali dabar sakyti - vasara, vėjas nesupūs, nuo vandens nesušalsi, nuo lietaus nesusirgsi. Vėjai pučia minkšti ir švelnūs, net jei šaltoki. Bet naktys vis dar šaltos. Daržovių, žolės augimas sulėtėjęs, pasistūmėjęs tolyn, j vasaros vidurį. Tik braškės ir žemuogės smagiai žydi ir džiaugiasi lietum. Džiaugiasi šalnom tik kažkokie vikšrai, visas ievas nusiaubę, kaip nei vienais metais. Iš visų ievų, kiek užmatai, styro sustingę sidabrinės mumijos, aptrauktos tinklais, o suniokoję ievas, tie graužikai kraustosi į klevus. Ir tų lapai jau pamažu pradeda raitytis, gelsti, korėti. Ne koks vaizdas ir jausmas, bet jei visus medžius aplink taip paverstų negyvu tinklų sidabru ir jokios žalumėlės...

Artėjant Joninėms, staiga visi prisimena žolynus. Bet juk vaistingus augalus reikia rinkti nuolat, nuo pavasario lig užšąlant. „Kur čia su mašina pakelėse stovinėsi, rankiosi, kaip čia atrodys, o ir pačioj pakelėj nerinksi, dulkina“. Tai jau tikrai, tos mašinos apsunkina visą gyvenimą, ir kas jas sugalvojo? Uždaro tave į konservų dėžutę ir ritinėja visu greičiu, nei ką pamatysi, nei užuosi, nei paliesi. O kai taip pripranti ritinėtis, atrodo, jog kojom nueiti išvis niekur neįmanoma, užtenka to, kas telpa į mašiną - nuo vienų durų iki kitų. Paskui taip ir būna, kad už kelių metrų mašina važinėjantys kaimynai, atvažiuoja į mano kiemą (kaip iš miesto į kaimą) ir stebisi, klausinėja: ar tikrai jau gegutė parskrido? Ar čia taip pupų laukas žydėdamas kvepia? Jau liepos žydi? Ir pirmą kazlėką radai? Ar jau raudonuoja žemuogės? Ir tuomet aš tampu ragana, nes žinau tai, ko jie būdami šalia nemato ir nežino. Stebuklai! Čia jau ir „biznį“ galima daryti iš tokių „stebuklų“, kai vis apsisukę klausinėja: kokį orą dangus rodo? O ką dabar tau pasakė paukščiai? Kaip gydyti ranką? Ar ši žolė nuodinga?

Pasirodo, sėdėdama džiunglėse, neišeidama iš savo kiemo, aš galiu tiek daug žinoti, ko niekaip „negausi“ nors ir labai greitai lėkdamas mašina, ir nepabėgsi nuo to, net jei kursi cheminį pieną, plastmasinę žolę ir dar greičiau skuosi kosminiu laivu. Esam ir liksim Žemės vaikai šioje planetoje. O jei vis dėlto pabandytume vieną šeštadienį atsikelti ir tiesiog išeiti pro duris ne prie mašinos, ne į parduotuvę, pas draugus, bet tiesiai ten, kur matyti medžių viršūnės, laukų erdvės. Gal pirmą kartą jų neprieisim taip staiga, netikėtai išėję. Ir neišėjus už miesto kvapai bus ne patys geriausi. Bet neužmirškit dairytis, matyti ir jausti. Net pačiam nykiausiam miesto rajone galima pamatyti ne vieną mažą, nepaprastą stebuklą. Gal kelio pakraščiai apsodinti dar jaunutėm liepom. Jų žiedai su lapeliu lyg sparneliu. Tikrai žino visi, jog liepų žiedų arbata geriama nuo karščiavimo. Pasirodo, kad ir lapai nepaprasti: sutrinti sausi liepos lapai stabdo kraujavimą iš nosies. Žievės nuoviras gydo uždegimus, iš karnos gaminami maišai, kilimai. Pasidairę pamatysit ir kokią eglę, prisiglaudusią prie balkono. Štai jums dar vienas stebuklas su ilgiausiu nepaprastų savybių sąrašu, apie kurias praeidami šimtus kartų pro šalį nepagalvojame. Lotyniškai eglė (Picea) - sakai. Iš jos medienos gaminamas dirbtinis šilkas, parakas, kino juosta ir daugybė popieriaus visiems. Eglė groja ir smuikuose, violončelėse. Parsinešę šakelę įdėkit į šiltą pradarytą orkaitę - kokio gaiviklio dar bereikia? Užplikykit verdančiu vandeniu ir pravėsus įmerkite kojas - kaip naujas kojas būtum įgijęs.

Turėtumėt atrasti ir kokiame užkaboryje kokį kreivą berželį. Sulos gal visi ragavot. Karštą dieną ant lapų išsiskiria cukraus kristalėliai - „medaus rasa“, kuriuos renka bitės. Gera mediena ir malkom, ir baldam, ir kirvakočiui. Lapų arbata man panaši į žaliąją arbatą. Iš beržo, pasirodo, Vyšnevskio tepalas gaminamas, aktyvuota anglis nuo apsinuodijimo. Dujokaukėse irgi beržo anglis. Gal pasidairę atrasim ir žolės lapelį po medžiais. O ten - balti dobiliukai, išbirę broliukai. Aš niekad pro juos negaliu ramiai praeiti. Man norisi klauptis ir pamerkti veidą į jų kvapą, geltoną, tirštą, sodrų. Gal jau užteks šįkart. Užsimerk ir viską palik amžiams savy. Dabar jau gali eiti, sėsti į mašiną ir lėkti į parduotuvę ar arčiau kompiuterio.

Visa aplink tapo šlapių voratinklių šalim. Vis dažniau vakarais pakyla miglos. Kaštonas apkibo dygiaisiais savo vaisiais. Šermukšnis kasdien raudoniau dega. Laukai prakvipo brandžiais dobilais ir šviesios ruginės duonos saldumu. Bet visa tai ar bent truputį gali pajusti tik tas, kuris atėjo pas mane akmenų takučiu į trobelę ir bent kelias dienas pasėdėjo už mano stalo. „Na, šviečia saulė, dobilai raudoni, gražu, romantika, na ir kas“, - pasakys ne vienas miestietis.

Išvažiavo pasiturinti vilniečių šeima prie jūros pailsėti, paatostogauti. Puikumėlis - saulė, jūros druskos, vėjo, smėlio vonios; truputį pavaikštinėja, pagulinėja, paskaitinėja, geria alų, trakši spragėsiai, vakare vėl alus, televizorius, gal koks koncertėlis, pasivaikštinėjimas. Po tokių atpalaiduojančių vaikštinėjimų, gulinėjimų, jie sugalvoja trumpam užsukti į mano džiungles, gal pasirodyti, pasipuikuoti nauju odos atspalviu, jūros kvapu, o gal... pailsėti. Iš tikro. Ir ką gi aš matau - išburkę veidai, drumstos akys, paakiuose juodi ratilai, į kuprą susimetę, lyg prie žemės pritraukti, žingsnis vangus. Žodžiu, ligoniai, neskaitant įrudusios odos, saule paslėpto pilkšvo glebumo. Dar ir dirglūs, suirzę, na, kaip ir būna ligoniams. Tai kurgi jūs buvot? Gal aš jau visai nieko nesuprantu. „Tu moki, gali, padėk, užtaisyk kokių tonizuojančių žolelių“. Ir visko nori greitai, per kelias dienas. Greitas rezultatas, trumpa jo trukmė. Juk iš mano džiunglių vėl grįši į savo senąją miesto, draugų, giminių, darbo terpę. Žolelės negydo, kai liga jau pasiekus kritinę ribą. Viskas duoda ilgalaikių rezultatų, kai daroma nuo pradžių, nuo pamatų, naikinant priežastį, o ne gydant ligą. Jokios ligos išvis negali išgydyti, tik sunaikinti jos priežastį, lizdą, židinį, o visa kita daro pats žmogaus kūnas ir siela. Tik nespjauk į Dievo kūriniją - sugrįš dešimtgubai atgal. Dievo visa yra tobulai sudėliota, tik mes lyg kūdikiai klydinėjam, klupinėjam ir puikuojamės kaip dievai, nors teišmokom dar tik koją pastatyti.

Ir kaipgi aš gydžiau tuos poilsiautojus? Oho, pamatytumėt, kaip jie spjaudėsi, purkštavo, spardėsi, rėkė, prikaišiojo, užmiršę, kad ką tik patys prašėsi. Prikamavo ir mane. Pirmą naktį vartėsi ąžuolinėj lovoj (aišku, kietoj, palyginus su sintetiniu čiužiniu), šimtus kartų kėlėsi, degė šviesą - mat prieš miegą daug alaus prisiplempė, prisirūkė - dar vienas spjūvis į šventą Dievo dovaną - naktį, skirtą šventai, švariai ramybei, poilsiui, jėgų kaupimui, Dejavo galvą susiėmę, jog tas gaidys turbūt niekad nenutils, o aplink kažkas ištisai graužia, bėginėja, gal žiurkės į juos kėsinasi, šuo kodėl kartais loja, o karvės taip garsiai nelaiku baubia. Gerai, o ką jūs girdit miegodami mieste? Nieko? Jau taip pripratę prie blogio, bjaurasties, jog čiaudit nuo to, kas tikra. Nuolat geriat alų. Sakot, geras skonis, o koks, papasakokit. Jūs nejaučiat skonio, nes geriat ne gėrimą, mėgaujatės ne gėrimu, o pilate į save alkoholį. Skonio malonumui pajusti pakanka jau vien kvapo ir gurkšnio. Ar galit bent trimis žodžiais apibūdinti, kas tai, ką geriat?

Taigi ryte teko skaityti rimtą paskaitą, kad per naktį nerimo ir trukdė ilsėtis per savo puikybę, užsispyrimą ir neklausymą. Jokių rūkalų, gėralų, tik lazdyno lapų arbata, pjūklas į rankas ir šiaušiat pjauti rąstų, užsidirbti pietų (pusryčių neužsidirbot). Pavargot, pritrūkot jėgų, stiprybės, valios - stovėkit apsikabinę štai tą ąžuolą, kol pagerės. Atsigert - šulinio vandens lig soties. Labai užsimanysit kavos, alaus, rūkalų - glauskitės prie to senutėlio šermukšnio, valgykit uogas, jei jau taip negalit, bet paskui vėl prie pjūklo ir prie darbo, lig pietų kaip norit tempkit, bet supjaukit. Po pietų griežta paskaita, valanda poilsio, jei norit paguodos - apsikabinkit klevą, jei smagumo - beržą, ir vėl prie pjūklo. Saulei leidžiantis galima pažvejoti. Naktį privaloma miegoti. Ir taip visas tas kelias dienas, žolelių arbata pagal pageidavimą, kokios norit. Esmė juk ne priemonės, o rezultatas. Galit patys jų paklausti - keturiasdešimtmečiai virto dvidešimtmečiais, tikrai. Išvažiavo su pūslėm, bet išsišiepę lig ausų, žiburėliai akyse, pasitempę, judrūs, gyvybingi, pilni užmojų ir Meilės. Kuo gyvybingesnis kūnas, tuo lengviau sielai pakilti, o „siela - kūno tikslas, ji suteikia kūnui visą jo reikšmę“.

Šviesios dienos, šaltos naktys, švelnūs žodžiai ir tas ežeras, pilnas žvaigždžių. Rudens vėtros, alsuojančios jūra, niūrūs debesys, liūtis ir išsigandę klevo lapai, bėgantys laiptais, besislepiantys rūbų klostėse, užmirštame kibire, besiveržiantys pro langus. Balta šalna pievoj, lėtai akyse keičiantys spalvas medžiai ir paskutinis žiogų čirptelėjimas, kol dar nejšalo smuikeliai. Dar nardo pažeme kregždžių jaunikliai, karktelna varnas, pulkai kėkštų apgulę ąžuolus, o žvirbliai debesim leidžiasi ant visų krūmų ar medžių, kur tik pastebi užsilikusią kokią uogelę, obuolį. Menkas šįmet bulvių derlius, vis nedidelės, nedaug, ir tos pačios sukirmiję. Tik neseniai nukulė paskutinius javus, o rugiai dar net nesėti.

Sėdžiu ir mąstau, ką daryti su tais nepaprastai gražiais paukščiais - nendrinėm lingėm. Sklendžia sau lyg dangaus viešpačiai, o sidabro plunksnos šviečia saulėje baltai. Net septyni karaliauja šios apylinkės danguje. Tai kiek jums reikia perdien vištų pasisotinti? Žinau jų lizdą, bet dar vis saugau nuo įsiutusių kaimiečių, nors pačiai tiek teliko vištų. Juk turi būti kažkokia išeitis. Jau kažkada turėtų išskristi, bet kaip bus kitąmet. Nuostolinga per vasarą laikyti vištas uždarytas. Tik žąsų ir kalakutų neliečia - gal juos teks laikyti, užmiršus vištas, lengvą grobį.

O ne, vasaros jauki, spalvinga, raminanti žalumu grožybė negali prilygti rudens niūriam, bet kasdien sušvintančiam naujų spalvų ir formų žavumui. Gali per dienų dienas sėdėti prie to paties lango ir tapyti vis tą patį vaizdą, bet visi matys skirtingus pasaulius, skirtingus vaizdus. Net lietus rudenį skamba kitaip - dusliau, niršiau. Ar teko kada matyti vaivorykštę atvirkščiai - taip , lyg Dievulis šypsotųsi? O štai dabar sėdžiu prie stalo ir pirmą kartą gyvenime pajutau žemės drebėjimą. Baisi vieta, liūtis, griaustinis ir pamažu pradeda linguoti girgždėdamas senutėliais rąstais namas, tarškėti lėkštės, vos girdimai dunksėti stalas, kažkur kažkas dusliai dundėti lyg belstųsi giliai iš žemės ir prašytųsi į viršų. Širdis ir man pradėjo paknopstom bėgti. Pirma mintis - per žemės drebėjimą reikia eiti iš pastatų, antra - gal neatsivers žemė po kojom. Ir dar, ir dar kartą viskas sudunksėjo, sulingavo. Matyt, todėl kelias dienas prieš tai nerimo gyvuliai, kažkur prapuolė skruzdės, net tarakonai su vorais staiga išnyko, vištos suslėpė snapus į šieną nekrutėdamos, žmones kaime buvo apėmęs kažkoks slopus nerimas. Visi pastebėjo kažką neįprasta, nekasdienišką. Nors tiek tekliuvo Lietuvai, o kaip jaučiasi. Išvirto medžių. Stogas sulingavo, kažkur prakiuro, reikės lipi ant aukšto, žiūrėti, kas darosi.

Tai toks nepaprastas ruduo. Čia grožis, čia purvas, čia laimė, čia pat ir nelaimė. Per tuos drebėjimus net užmiršau pyragą krosnyje. Bet nei krosnis, nei kaminas nesugriuvo, pyragas nesudegė. Pro mažytę, slegiančių tamsybe debesų properšą šyptelėjo saulelė - jau ir smagiau, jaukiau. Tik tos saulelės tiek jau ir bematysim. Ryt rudens lygiadienis, per slenkstį ir žiema pakvips. Bet reikia ne apie žiemą - apie pavasarį galvoti. Kaip sūnus sako: jau pavasario pasiilgau, o kad lengviau būtų laukti - ant stalo garuoja pienių geltonio pyragas su spanguolėm, dega žvakelė, pilu kvepiantį dobilais pieną į ąsotį. Prašau į svečius, prie stalo, kartu laukti pavasario, skaičiuojant už lango paskutinius saulės zuikučius klevo lapuose.

Ei, juk jau tikrų tikriausia vasara! Tiek tamsių, šaltų, niūrių mėnesių laukta, svajota, godota. Ir dabar norisi labai skubėti, tarsi skubėdamas kažką apgausi ir spėsi sulaikyti vasarą ilgiau. O jei tiesiog atsisėsi po medžiu ir gėrėsiesi, gal vasara nusitęs lig pačios amžinybės. Ak, mėgstam pasiduoti miražams, saviapgaulei, užliūliuoti save begalybe ir visagalybe. Bet viskas tiksės savo laiku, keliaus savo keliu ir ritmu. Ar tu eisi pro krūmus, ar per krūmus, aplink ar sėdėsi.

Rytai paskendę žalumos kvapuose, paukščių giesmėse, pienių pūkų pataluose. Dangus be menkiausio debesėlio, žydras ir tyras kaip kūdikio žvilgsnis. Mažų pušelių garbanos, uždegę žiedų žvakeles, siūruoja ant kalvos. Senutėlis kaštonas didingai kelia savus žiedus į dangų. Gegutės nerimsta ir čia, ir ten, ir visur, kur bepasisuksi. Ir kur bespėsi viską sužiūrėti - žiū, jau rugiai siūruoja miglų baltumo viršūnėm. Kiekvieną rytą kaimynų gandras neužmiršta mostelti sparnu labą rytą. Trobelės pavėsyje rašau laišką, o pro langą matau priekaištingai dėbsantį dalgį su grėbliu, mūkiančią karvę, nebaigtą ravėti daržą, nesutvarkytą malkų krūvą, šalia vilioja įpusėtas siuvinys. Ir taip be galo. Tik pajudink kokį menkiausią darbelį - ir pabirs jų visa virtinė iš paskos lyg iš gausybės rago.

Pamažu saulės šiluma padeda atsigauti po negailestingų pavasario šalnų. Net po kelis kartus daug ką teko iš naujo atsėti ir atsodinti. Senoliai linguoja galvas, jog tokios ilgos, stiprios šalnos buvo tik prieš paskutinį karą. Tuomet, kaip ir dabar, teko aplink daržus ir laukus krauti šiaudus, šakas ir kūrenti pernakt. Vaikams tikras smagumėlis ir „rimtas“ užsiėmimas. Vyšnios ir trešnės visai nušalo, išgelto svogūnai, net rugiai nugelto, pievos lyg rudenį nunyko. Kol neprasidėjus šienapjūtė, didieji ravėjimai, kaimiečiai pasinėrę į „politikas“. Kas keikia balsavusius už Europą, kas bėga į ją užsidirbti daug pinigų, kas perka viską, ką beišgalėdamas, kad neprapultų pinigai per pasikeitimus, kas įnirtingai ruošiasi boikotuoti balsavimus už prezidentą, ne tautos pasirinktą. Visi ir viskas atkutę, saulės ir žalumos atgaivinti - vyksta judėjimas, ir įsijautęs gali ir pačią vasarą pražiopsoti.

Kad tik neužmirščiau praeidama pasiskabyti „arbatos“ - rasakilų, notrelių, našlaičių, žvaginių, ramunėlių žiedų. Žydi šypsodamos saulutėje žemuogės, ir jau laukiu jų mažo ir todėl dar didesnio saldumo burnoje.

„Man gaila tavęs, kaip kokioje vergovėje kankiniesi pririšta prie gyvulių, daržų, nieko negali pamatyti, laisvai keliauti“. Bet argi tu nepririštas prie savo darbo ir viršininko, kuriam kasryt tuo pačiu laiku turi nustatyti tinkamą šypsenos kaukę. Sirgti nepageidautina, biuletenis smerktinas, vaikai - trukdys. Kolegos - konkurentai, grifo žvilgsniu saugantys tavo darbo vietą ir, atsiradus bent mažiausiam kabliukui ar plyšiukui, patikėk, suskubs pakišti koją. Kiekviena darbo diena - ištisas mūšis su subtilia taktika ir strategija. „Bet aš dirbu, kad uždirbčiau daug tūkstančių, ir tada galėsiu nusipirkti ką tik noriu. Pamatysiu jūrą ir pievas, pirksiu puošnius apdarus, mašiną, papuošalus, žurnalus, baldus, bitą“.

Aš darau truputį kitaip. Taip pat einu į savo „darbą“, pas savo „viršininką“. Tik man nebūtina lankstytis ir šypsotis, kai melžiu karvę, raviu, šienauju, kapoju malkas, mėžiu tvartą, sodinu medį, renku vaistažoles. Nėra darbo valandų. Galiu ištisas dienas drybsoti niekam nepaklusdama, ir karvė užtruks, bulves užsnigs, žolė sukris, malkos nepareis į krosnį. Ne, niekas neišmes iš darbo, galiu širsti, šypsotis, klysti, kristi ir vėl kilti, atrasti, suprasti, gauti per nosį, išvažiuoti, pareiti. Nedirbu nieko dėl pinigų. Jei sugalvoju, jog man prireikė kam nors tepalo - parduodu sūrį ir perku tepalą. Sūnui prireikė naujos kuprinės - parduodu bulvių maišą, perku kuprinę. Turbūt iš esmės niekas nesiskiria. Tik tavo tikslas - pinigai, man pinigai - priemonė tikslui. Tavo viršininkas - žmogus (protingas ar pykstantis, teisus ar klystantis), mano viršininkas - Gamta, Dievas, o klystu arba ne tik aš pati.

Jei eini keliu, kur karšta, dulka ir vargsti, tai pinigai yra kaip upelis pakelėj. Turi žengti žingsnį, sustoti pakelėj, atsigerti ir, gavęs jėgų, eiti toliau. Jei bandysi gerti kuo daugiau - paskęsi. Taip ir su pinigais: jei stengsies grobti kuo daugiau - pražūsi, jei panaudosi tikslui - padės eiti keliu.

Kiek kartų jau rašyta apie bebrus. Bet nuo to laiko, kai jie apsigyveno mano žemėse, supratau, jog visi rašiusieji, kuriuos tik skaičiau, matyt buvo vien teoretikai. Iš tikrųjų nei vienas nė nebandė pasistatyti palapinės šalia bebrų gyvenvietės ir pažiūrėti, ką jie veikia, kuo gyvena. Tik vieni įsikibę laikosi teiginio - žmogus yra valdovas vartotojas, kiti nenusileidžia principui ginti, saugoti gamtą - savo namus.

Pirmiausiai pradėjau nerimti, kai upelis ėmė nesustodamas tvinti ir jau lyžčiojo vienintelio tiltelio prie namų šonus. O ir lietus nepaliaujamai drengė, nors ir taip kiekviena pėda jau merkte permerkta, visur, kuri tik jmanoma, telkšo vanduo, tyška purvynė. Iš guminių batų nė nemėgink išlįsti. Tikros rojaus dienos bebrams. Inžinieriai, konstruktoriai, statybininkai - jie tikrai visapusiškai geresni už bet kokį žmogaus protelio darinį, statinį, kad ir įmantriausia technika suręstą, apskaičiuotą, iš brangiausių medžiagų pastatytą, daug popierėlių išleidus. Pagal Dievo planą, pasirodo, užtenka vien to, kas jo duota. Ir jokio vargo, išlaidų, tik vienas malonumas. Tereikia vandens, žemės, krūmokšnių ar šiaip plonesnių medelių. Vietoj pjūklo - dantys, kurie turi nuolat graužti, kad neperaugtų apatinės lūpos, tankus kailis, riebalų atsargos (judėti nesušąlant vandeny), tinkamos plaukti kojos, uodega, priekinės letenos, patogios nulaikyti šaką. Štai ir visa technika.

Pirmiausia bebras žvalgytojas plaukioja šen ir ten upeliu „matuodamas“ ir „skaičiuodamas“, kur patogiausia ir „pigiausia“ statyti savo šeimai namus. Krantai neturi būti per žemi, nes juose bus kasami urvai gyvenimui. Medžių guotai neturi būti per toli nuo „transporto priemonės“ - vandens. Vanduo toje vietoje turi tekėti ne per lėtai, bet ir ne per srauniai. Vandens turi būti pakankamai, kad per sausras neišdžiūtų, bet ir per liūtis ar tirpstant sniegui nepadaugėtų tiek, kad per didelis spaudimas neišverstų žvėrelių triūso. Kai viskas „apskaičiuota“, pamatuota, nuspręsta, bebrų šeimyna suskirstoma į grupeles, kiekvienai - savo užduotimi. Vieni kasa šlaituose urvus, kurie eina po žeme upelio aukštupiu, kiti renka (tas žemes, velėnas ir pradeda pilti užtvanką. Mat įėjimas į urvus turi būt po vandeniu. Tretieji graužia medelius ir kloja juos tarp velėnų sluoksnių. Čia žmogus pradeda bambėt. Bet nemačiau nė vieno storo, gero nugraužto medžio - vien visokie krūmokšniai, ievų, šaltekšnių, karklų sąžalynai išvalomi, kuriuos šiaip žmogus, jei ir išpjauna dėl gražumo, tai čia pat ir sudegina krūvą, bet dažniau išvis nesibrauna į tokia raizgalynes. O tikėjausi, kad dantuoti darbininkai man nemokamai nuleis ir kokį malkoms tinkamą medį... Užtvanka nestatoma aukščiau krantų. Bebrams nepalanku, kad vanduo išsilietų iš krantų į pievą. Jis turi tekėti tiksliai jų numatyta vaga, kad tvarkingai apsemtų angas į urvus ir vandens spaudimas į užtvanką būtų tik tam tikro stiprumo. Per kelis kilometrus upelio vanduo niekur nebuvo užliejęs pievos. Tik kur nužemėjęs krantas, pačių žmonių nuartas, nuardytas, ten vanduo aukštėliau išsiplėtęs. Keli gyventojai prie upelio bandė ardyti užtvanką. Mat vieniems sumažėjo vandens ir negali jo pasisemti girdyti gyvulius, o kitiems per daug pakilo ir negali peršokti į daržą, esantį kitame krante.

Tik ne žmogui rungtis su bebrais. Griauk negriovęs. Jei jiems tinkama vieta, pernakt užtvanka vėl bus atstatyta, lyg nieko nebūtų buvę. O jei labiau užsispyręs žmogelis ir toliau bandys atkakliai griauti, sumanieji mažieji broliai, pati mačiau, pasiskolina iš jo lentų ir su jomis tvirčiau įremia užtvanką. Tai ar Dievo kūrinys, savo vietos šeimininkas, turi derintis prie okupanto, nerandančio vietos savo elektros stulpams, ar žmogus, atėjęs kaip svečias, pirma pats turi pasimokyti, pamąstyti, pasidomėti kaip sumaniai iš pažiūros toks nerangus žvėrelis triūsia. Visko šioj Žemėj yra ne daugiau nei pakankamai ir kiekvienam yra paskirta savo vieta ir uždavinys. Puikybė ir gobšumas niokoja aplinką ir galiausiai patj niokotoją.

Turbūt niekada anksčiau šioje Žemėje nebuvo tiek daug mokslo žinių. Bet apie tai, kaip iš tikrųjų laikosi ši Žemė, žmonės žino vis mažiau ir mažiau. O dabar jie net ėmė kurti patys save. Žmonės iš savęs padarė biologinę medžiagą, rūšiuojamą pagal požymius ir skirstomą kaip atsarginės dalys tiems, kurie gali sau tai leisti. Tuomet jau tikrai nebelieka vietos niekam, ką jau čia bebrams, primityviems laukiniams... Juk mes patys, žmonės, galim pasidaryti pieno iš jūros vandens, žolės iš kartono, duonos iš plastmasės. Tiktai yra vienas mažytis „bet“, kuris galioja besąlygiškai visiems - tiek bebrams, tiek žmonėms. Nenumatomas, nežinomas, neapskaičiuojamas. Kai vienais labai lietingais metais upelio vanduo išgraužė krantus ir žemės užgriuvo visus bebrų urvus, jie pasiuntė žvalgą ieškoti patogesnės vietos. O kur trauksis žmogus, kai jį užgrius jo sukurti „krantai“?

Nėra žodžių įvardinti jausmą pavasarį skaidriu žalumu kylant žolei, šiurant klevo žiedams ant stogo, takučiui prie šaltinio, nubirus purienų geltoniui. Žodžiai kapoti, per daug grubūs aprėpti visai begalybei žydėjimo ir paukščių giesmių. Tegaliu užsilipti ant kalvos, plaukiančios pienėm, bandyti sugerti, apkabinti dangaus ir gyvybės kvapą. Na, nėra tokių žodžių, vien - Aleliuja, Dievo pasaulis, grožis ir galybė - bet ir jie apriboja į menką sudėliotų raidžių eilutę. Belieka skaičiuoti sprogstančius obelų pumpurus, į kuriuos gaiviai kapsi lietus. Kukuoja gegutė. Juk tai taip daug ir taip gražu...

Jau kiek amžių juda vienas ir tas pats konvejeris, gamindamas vieną ir tą patį liejinį, tarsi štampuodamas klonus. Niekas jau nė nesusimąsto, nesugeba įsivaizduoti, jog gali būti ir kitaip. Gal kažkokioj pasakoj, kažkur užmirštoj, buvo pasakyta: šioje vartotojų visuomenės dykumoje, šiame skerdynių slėnyje, sustok dabar ir čia, įsiklausyk - gal dar išgirsi Šaltinio čiurlenimą iš po betono, plastmasės, cheminių sąnašų šiukšlyno. Žmogus neturi nė mažiausio supratimo apie neturinčius su juo nieko bendra. Vien gyvenimo miglynai. Vienas gudročius sugalvojo pasinaudoti kitų gudročių masiniu bukumu ir išlipdė sienas puošnia, žibančia, tiesiog į akis lendančia reklama: tobulo žmogaus mašinos sėdynių užvalkalai - tik iš veršelio odos; arba: tik šie multivitaminai grąžins jums jaunystę ir energiją; arba: mūsų vitaminai geriausi, nes kituose nėra vienos būtiniausios gyvybei medžiagos.

Taip ir įkrenti į depresijos duobę. Neaišku, ko iš tikrųjų žmogui reikia. Tik varinėjimas, bėginėjimas nuo vieno dirbtino potroškio prie kito siekio, niekaip neįveikiant karjeros, pinigines kliūtis tą potroškį pasiekti. Vis didesniu greičiu kyla nekantra, amžinas laiko neturėjimas. Užuot leidę kiekvienam vyksmui gyventi savoje amžinybėje, visi tik lekia ir lekia pirmyn. Kur? Ir darbas jau sugadintas. Ak, nebėkite, gyvenkite kaip dieviškumą jaučiantys žmonės - gal prošal praslinks nesibaigiantis prakeikimas, gal pagaliau vėl prieisime gyvenimo kryžkelę, kur šįkart jau teisingą kryptį pasirinksim. Žmonės jaučiasi riboti ir mano, kad jų augimui, plėtimuisi būtina viską imti iš išorės, nejučia prisirišant prie rytinės kavos, darbo, sekso, kuro kainų, gendančios mašinos, dingstančios elektros... Ir taip gyvenama asmeninių ribų sąmonėje. Jie trokšta imti, bijo prarasti, nors negali visko sukaupti.

Žmogus tėra „automatas“, atsakantis, reaguojantis į savo jutimus, mintis, sužadintas išorės. Gyvenimo esmė - gebėti tapti sąmoningu automatu, pačiam kurti mintis, jausmus ir juos versti kūnu, prieš tai suvokus kaip ir į ką reaguoji ir koks bus rezultatas. Nesuklysdami tuo pačiu konvejeriu juda vien klonai, automatai. Jokių problemų, jokio mąstymo, viskas jau už tave sugalvota. Nesvarbu, kad niekas net nejunta, kad ši sistema, šis liejinys jau supuvęs, nuolat ir sistemingai savo gaminį metantis į duobę. Ir štai vieną dieną, ak tą dieną, piršteliu bakstelėjo malonė. Neregėta, neįmanoma - ant konvejerio atsirado brokas! Ir visa sistema byra į druzgus...

Tegu dabartinis žmogus jau nebeturi tos senovinės išminties, pajautimo, bet kur dingo pirminis instinktas rinktis - kas tinkama išgyvenimui, o kas ne? Vien tik brokas gali sukrėsti šitą supuvusią sistemą.

Puošnūs varvekliai lig pusės langų. Taip ir norisi apkabinėti juos varpeliais ar raudonais rojaus obuoliukais. Laukų laukai baltos dykumos ir nė pėdelės. Gerai, kad pirma manęs nutipeno katė. Dabar atsargiai taikau į jos žingsnelius, kad neįsmukčiau į kokį griovį pusny. Pagrindinis kelias - plikas lyg kulnas ledas, puikiausia čiuožykla, tik pasispiri ir nuo vieno miestelio lig kito - su vėjeliu.

Sausio mėnuo, o kybo tirštas rūkas. Mirtinai balta tyluma, beribis baltumas ir dar baltas vyniojantis rūkas. Vėjelio, jokio garselio - nė kepšt. Bandau tik pėdomis užčiuopti kokį užsilikusį pėdsaką sniege. Staigus žvilgsnio bumptelėjimas į netikėtai išnirusį vaiduoklišką baltai juodą medžio kamieną. Grybštelna nepastebėta šaka lyg iš balto rūbo rankovės išnirusi ir bandanti sustabdyti. Nė žiburėlio, nors aiškiai žinau, jog priekyje turi būti kalva ir kelios trobos. Gal nuklydau, o gal papuoliau į kitą begarsį išbalusį pasaulį, tik rūkas, sniegas ir begalinis ėjimas kažkur, nežinia kur, į baltumą, ieškant šilumos ir namų, kur gal kas nors laukia paklydėlio su žvakele ir arbata. Pasimelsti už tuos, kurių niekas nelaukia ir kurie neturi namų nei ugnies. Nėra tiek daug šalčio nei gnybiančio vėjo, bet drėgmė gelia. Susigūžusi vos neužmyniau lyg iš pusnies išnirusios ištikimo palydovo šunelio uodegos. Ritinėjasi, straksi linksmai lekuodamas po sniegus. Namai čia pat. Laukė, vadinasi, jei pasitinka ant tako bent viena gyva, kad ir gauruota dūšelė. Kad ir nematomi namai, bet jaukią šilumą jau skleidžia. Zylučių pulkas obely. Kurapkų šeimynėlė prie šiaudų kupetos. Antys, tykiai plaukiojančios upelyje. Upelio marmėjimas per ledų gurvuoles. Tiek nedaug mažų gyvybių, o jų šiluma tarsi paima mane į delnus ir aš jau namie.

Nėra Laiko nei Realybės. Tėra nardymas nuo vieno sapno į kitą. Į kai kuriuos sapnus norisi sugrįžti vėl ir vėl, bet niekaip negali pataikyti visiškai ten pat, kaip ir į tą pačią upę negali įbristi antrą kartą. Niekas nepasikartoja. Jei atsidūręs tam pačiam sapne sugebi viską pamatyti, suvokti kitaip, vadinasi, gyveni, tobulėji, mokaisi, o ne virsti apaugusia maurais pelke. Pasirodo, ir lėktuvas gali būti laiko mašina, perkelianti į kitą realybę - sapną. Lietuvoje spaudė šaltis, draikėsi speigai, smūksojo sunkūs snieginiai debesys. Po kelių valandų skrydžio apačioje nusidriekė žaliuojančių laukų rėžiai, suskirstyti gyvatvorių ir kanalų ribomis. Vos išnirus iš Anglijos oro uosto požemių ir labirintų, į veidą tiesiog bloškė, o ausis užtrenkė paukščių giesmės. Žydinčių snieguolių kalba, raktažolių žiedai prie namų. Iš visų pusių tiesiog išdezinfekuota švara, į kraują lyg kaukės įaugusios šypsenos, „prašau, atsiprašau“ kiekviename žingsnyje, tarsi būčiau visų laukta Danijos karalienė. Ganyklos pilnos čia taip pat mėgiamų avių, madingų auginti arklių. Arkliai ir šunes čia būtinai aprengti arba bent pridengti, kad nesušaltų +10°C temperatūrai esant. Tik vienoje vietoje pamačiau kelias pušis, o eglių išvis nėra. Pribloškė vidur tuščių ganyklų vienui viena stovinti milžiniška eglė. Bet pasirodė, kad šakoms čia sumaniai pridengiami stulpai, kad nedarkytų kraštovaizdžio. Daugybė storutėlių senų saugomų medžių su inkilais, bambukų, rododendrų, rožių sąžalynai... Viską vaiduokliškai lyg žalios miglos raizgo, gobia gebenės. Daugybė tiesiog netikėtinai išsaugotų tūkstančio metų senumo bažnyčių ir kitokių pastatų. Apklypę puošnūs, kaip meduoliniai, raudonų plytų namukai, akmens grindinys. Anglikonų bažnyčios lyg pilaitės, be jokių kryžių, bet kiekviename bokšte - tvarkingai mušantys laiką laikrodžiai. Ir statomos jos iš vietinio titnago. Šventoriuje - didžiulis bugienio medis, žydintis kukliais gelsvais žiedais ir kvepiantis, įsivaizduok, liepomis. Nebaikštūs nei paukščiai, nei žvėreliai. Šalia pasišnekučiuoti nusileidžia liepsnelė, palei kanalo krantą plaukioja gražuolės antys, laukiai, stipinėja nendrinės vištelės. Karvelių būrius gano rudasis peslys, kilniai pralekia gulbės. Įsivaizduoju, kaip kilometrinės gervuogių gyvatvorės aplimpa uogomis ir eidama galiu jas žerti tiesiai į burną...

Kad ir kokia bebūtų žiema, vasario mėnesį būtinai sukyla pūgos, sniegai, šalčiai. Būtinai, prieš nušvintant pavasario žalumui, žiema turi paskutinį kartą įkąsti. Jau, rodos, taip įkyrėjo tiek mėnesių lyg celėj, atskirtoj nuo visų, glaustis vien prie pečiaus. Tik kupštelk nosį toliau - sprigtels šaltukas, ir vėl gūžiesi. Na, dar dienelė, dar savaitėlė, kol nemiegodamas pradedi lyg išbadėjęs sapnuoti tirštai, šiltai, geltonai drimbančius žydinčius pienių laukus. Ir auksinė žvaigždžių skara pakvimpa pienėmis, ir geltonspalvės zylės švysčioja pienėm, ir saulės ribuliai sniege šviečia pienėm. Taip ir minu susigavus kasdieninį žiemos takelį, ir taip jau kietai įmintą. Takelis prie malkų. Takelis į tvartą. Takelis prie vandens. Tik šaltinis juokiasi iš visų šaltybių, čiurlena sau šiltutėlis lyg niekur nieko. O upelis įšalo į ragą, jau turiu ir kirvį neštis eketei išsikirsti. Kapoju ledą pasitaškydama. Gal, kai šliukštels burbuliuojanti srovė iš šalčio gniaužtų į laisvę, ir pavasarį greičiau prišauks gurgėjimu. Bet stabtelk, pažiūrėk, tik pažiūrėk - juk būtent dabar ir yra ta pradžių pradžia pavasario. Nejau taip ausys apšalo, kad neišgirdau, jog nebėra šaltos vienutės tylos sniegynų tyruose. Zylės ir žvirbliai pulkais čiauškėdami laigo tuntais, dengdami krūmokšnius, nebodami žiemos paskutinių gnybtų. Atitaria varnas, klyktelna antelė. Beržai bangom raudonuoja, karklai kupstais gelsta, o klevo ir kaštono žibančius pumpurus norisi lyžtelt kaip šokoladinius, violetinių žirginių auskarai jau seniai tilindžiuoja, net buvau pamiršus. Cha, žiema, neprigriebsi manęs, paskutinis tavo pasispardymas. Matysi, grįžtanti saulė šilta rankele tik brūkštels per tavo baltas lelijas ant lango, kad ir kaip dailiai raitytum, vinguriuotum, ir liks vien ašarėlės.

Pasiguodžiu, pasišneku kaip su broliais, seserėlėm, ir žvaliau tampa, nusipurtau žiemos šaltą snaudulį. Kimbam su sūnum kaukių daryti, eisim iš visų kiemų žiemos varyti. Man tai pati smagiausia šventė metuose, gali šėlt išsijuosęs, daryt tai, ko kitom dienom nelabai galėtum, visi tik kreivai nužiūrėtų, durim trinktelėtų. Bet vardan pavasario ko nepadarysi, viskam nusileisi. Tai pati puikiausia proga apeiti visus svetimus ir tolimus kaimynus, išsakyt kiekvienam, kas per metus buvo sugulę. Gerajam, dosniajam visus pakampius iššluot, kad šaltis nė nosies kišt nedrįstų, liūdnąjį dainuškom pralinksmint, gražesnį - pabučiuot, suodinom rankom nuglostyt, niurgzlį pavyduolį pagąsdint prakeiksmais: kad tavo vištos ant tvorų tupėtų ir velniukus perėtų, kad visąmet žiemoj sėdėtum. Tik taip „beubagaudama“ pakiemiais galiu pamatyti tą tikrąjį, ne „fasadinį“ žmonių gyvenimą, priartėti prie jų, tapti artima jų bendruomenės dalimi, jei jau čia gyvenu. Juk ne šiaip sau karalius pasakoj, piemeniu persirengęs, ėjo savo karalystės apveizėt. Puiki, smagi būtų tradicija kiekvienam. Ten, kur pušelių smėlėtos kalvos ir klampūs slėnių durpynai, žemė žmogui skurdi ir vargana, ten ir žmonės vargingi. Mažučiai, įjuodę. Dėl maišo grūdų turi ištisus hektarus įdirbti, kai kiti tiek pat gautų iš kelių arų. Bet širdingi ir džiugūs, jei nepalūžę, negailėjo žiemos varytojams į terbą ar blynų, ar obuolių, ar saldainį įdėti. Kitos trobelės pavargę kaip ir jų šeimininkai. Tiesiog susisukę juodymės vidur pelkių krūmokšnių ir akivarų. Ant kalno - smiltynė, pakalnėj - pelkynė, nerasi tarp šių žmonių daug džiaugsmo anei vaikų klegesio. Gudresni, rimtesni vaikai išvažinėjo į miestą, o bedalių visas pulkas - vaikų namuose.

Bet štai peržengėm užribio kampininkų dykas žemes ir lyg mostelėjus - vešanti, sodri lyguma. Kaip buvo kadaise kunigaikščio verteivų bajorams ši žemė išdalinta, taip ir dabar saugojama, puoselėjama. Kiekvienam kieme po traktorių ar kelis arklius, kas antram - po kombainą. Sodai didesni, trobesiai šviesesni, kelias platesnis. O žmonės? Kiek kiemų su kombainais, kiek vištų kipšiukus ant tvorų perės, tiek daug piktų, skūpių, pasipūtusių. Vieni užsisklendę, užsiėmę piktai bumbėdami. Kiti atvirai rėkia, keikia, lazda grūmoja, šunim užleidžia. Tik puikuoliai negailėdami žeria pinigus, plačia ranka modami į savo gėrybes. O kodėl ne, jei prakaitu uždirbtos, išvargtos. Turintieji vaikų saldumynais vaišina, linksminasi kartu. Tik tų vaikų ir vėlgi gal net mažiau nei traktorių ir mašinų. Tokia „statistika“. Liūdna ar linksma? Nėra vaikų - nėra atvirų langų dainoms, plačių durų šokiams. Tyki, niūri kelionė myriop.

Vidurvasario aitrus karštis su tvankiom spengiančiom naktim ir siautulingom trumpom liūtim. Nuo karščio, rodos, net smegenys garuoja. Ir tik žiogai drįsta tokiu metu įgarsinti tą alsų oro virptelėjimą, kai nei paukštelis, nei lapelis neišgali net krustelėti. Liepos dar tik pradeda žydėti Paparčiuose, o miestai jų žydėjimo svaiguly jau paskendę. Ir koks tas nepaprastas kvapas svetimas prie įkaitusio asfalto, dusinančio mašinų dvoko, konteinerių smarvės. Toks pat svetimas, kaip būtų svetimas Mauglis, išplėštas iš savo siaubingai „purvinų“ džiunglių.

Pėsčiomis ir autostopu pamėginau nukeliauti nuo Jurbarko iki Paparčių (Skuodo r.). Galbūt aš užsisėdėjau savo džiunglėse, galbūt tikrai daugiau nieko nebematau ir nebesuprantu, esu visiškai atsilikus nuo pasaulio, kaip nuolat man baksnoja daugelis. Tai buvo sekmadienis. Ilga diena - keliavimas namo. Kažkodėl nelabai daug ką pamačiau ir niekas nenustebino. Tikrai supratau, jog esu Lietuvoje ir visi mes - broliai lietuviai, nors ir toki skirtingi kaip žmonės.

Jurbarkas - prisirpęs vyšniomis. Eini šaligatviu ir brauki saujomis per tvorą išvirtusias uogas. Tauragė turbūt ligonių miestelis, nes iškart į akis krito daugybė vaistinių. Jurbarke moterys tiesiog graibstyte graibsto vyrus, o Tauragėje atsisėdus nepamačiau nei vieno vyruko akims paganyti - vien kelnėtos šviesios moterys, dailios ilgakojės panelės.

Vos liko už nugaros gėlėta petunijom ir tokia pat išmirus kaip ir kiti miestukai Šilalė, jau pasijutau arčiau namų, arčiau savosios Žemaitijos. Mat visą kelią lydėję čiobreliai, žemuogės, gražios girios tuoj pasikeitė į taip gerai pažįstamas vingiorykštes, valerijonus ir pelkių kemsynus. Nors ir dideli miesteliai, bet man priminė dusinančiai saulės svilinamas asfalto dykumas, kur vidurdienį nepamatysi žmogaus - visi slepiasi savo akmeniniuose urveliuose. Tik taip gaila vaikų, kuriuos norėtųsi atplėšti nuo kompiuterių ir nusivežti į žalumo oazę prie upelio, supažindinti su „savu“ zuikiu ir vanagu, ir senutėlės obels slėpiniais kerotose šakose, su „lobiais“ nuo aukšto.

Turbūt vis mažiau ir mažiau liks senųjų sodybų su savom paslaptim, dvasiom, atradimais, užmirštais gėlynais, šikšnosparniais ir gandru ant skiedrų stogo. Pamažu jas išstums švarutėlės vilos, naujutėlės sodybos turizmui, kur būtina laikytis sanitarinių reikalavimų ir vaikščioti tik išgrįstais takeliais, neužkliūnant trumpai nuskustos žolės, kur auga tik tai, kas pasėta ir pasodinta, o visa kita - piktžolės. Turbūt tokie Paparčiai taps egzotiškais draustiniais, kur turistai bus vorele atvesti apsižiūrėti į „laukinius“. „Tik nieko nelieskite, nepasukite, ponai, iš tako, nes čia yra erkių, nuodingų augalų ir žalčių“.

Karštis net tirštas, bet patikėk - jau kvepia rudeniu nuo to laiko, kai po Joninių saulelė pradėjo trumpinti dieną. Taip, tik po mažą minutėlę, o laukai jau nurudavo peržydėjus žolynams. Kvepia bulvėmis ir javais. Į kraites byra vis daugiau uogų ir grybų. Rytais nuo žemumų kyla miglos, nosį braukia voratinkliai, žibantys rasom ant smilgų. Ne tas ir nupjauto atolo kvapas, kaip buvo pirmojo šieno. Tai kada gi buvo ta vasara, kiek jos tebuvo: čia pavasario tyras žydėjimas, čia rūpestis dėl artėjančios žiemos. Ne, geriau lėksiu prie savojo „kondicionieriaus“ - įmerki pėdas ir delnus į tekantį šaltinių upelį, o jis gaiviai, švelniai glamonėja, nerimsta savo minkštu vandeniu glostydamas, statūs krantai glaudžiasi nusvirę smilgom, kvapniais, sodriai žaliais žolynais saugo pavėsį, čia laumžirgis nusileidžia ant peties, čia drugelis papuošia kasą.

Rudai žalsvai gelsva rudens pilkuma, dargana lig kaulų smegenų ir niūrumą ieškant nors menkučio saulės žybsnio. Tik vaikštai iš kertės į kertę kaip suirzęs meškinas, niurnėdamas ir niekaip neužmigdamas žiemos miego. Žiūrėk nežiūrėjus pro langą, tokiu metu niekas neužklys takeliu pro ąžuolėlį ir eglę. Kaimas kaip išmiręs, nutykęs po paskutinių lauko darbų. Iškiša tik koks žmogelis nosį malkų parsinešti, glėbį šieno gyvuliui pamesti ir vėl neria į savo urvą, susisupęs į skrandą, prie šilto pečiaus ir televizoriaus. Mažai tokių laimingųjų, kurie turi mašinas ir lekia į darbą. Didžiausias būrys turgadieny susirenka vien tų, kuriems reikia pasiimti pensijas, pašalpas, pinigus dėl invalidumo. Senių ir paliegėlių kaimas, taip išeina. Bet visi miškai ir žemės išsidalinti, prižiūrėti, įdirbti didžiuliai laukų laukai. Ir kaip, kada, už ką - sėdėdama pačiam vidury kaimo nespėju pamatyti, suprasti. O visi tik neria vėl prie televizoriaus ar butelio ir pliekia politiką išsijuosdami. Taip žiema ir prastumiama prie televizoriaus. Daugėja vienišių girtuoklių valkatų, vaikų namai pilnėja, senelių namai neištuštėja. Iškiša toks pelkinis galvą pro duris: o kas tie žalieji? Ar tai sekta kokia? Argi ne toks pat pelkinis, tik su kostiumu ir prabangia mašina, mestelna: o kas tie žalieji? Ar tokie žiogai? Ar lito nori, kad per daug nečirptų? O žalieji - tik donkichotai, kurie taip pasinėrė į kovas už savo gražias idėjas, kad civilizacija pagaliau taptų išmintinga ir nuosaiki, vieninga ir rūpestinga savo Kūnui ir Dievui - Motei Gamtai, jog nepastebėjo kaip drakonas, su kuriuo kovoja, pradėjo atsispindėti jų akyse. Tai vienas iš priešų ginklų - savo priešininką nejučiom paversti savimi. Atsitrauk, žmogau, prisimink, už ką kovoji, užlipk į kalną.

Šįmet ruduo buvo ilgas ir šiltas. Upelis jau daugybę kartų buvo aptvinęs ir vėl atslūgęs, tai palyjant, tai suspaudžiant šaltukui. O pirmas baltutėlis sniegas toks skaistus, kad nesinorėjo net durų atidaryti. Tokia tyra nekaltybė dengia, rodos, viską, ne tik nurudusius rudens purvynus, bet ir įdiržusias žmonių sielas. Tik neliesk, nesuardyk, neįbrėžk to stebuklo. O niekas ir nesiskubina tamsiais rytais iš trobos, tik vangus dūmelis nurūksta iš kamino. Gali laukti vien laiškų, kurių rudenį padaugėja, ir sūnaus iš mokyklos su vienintelėm naujienom iš ten, anapus savo kiemo. Prašvitus vyrai sukruta į miškus, kol dar neužklydo sniegai, malkų ruošti. Vėl turbūt prasidės teismai ir bylinėjimasis už kiekvieną medį. Ką gi gali padaryti vienas Liūdnojo Vaizdo Riteris su sodinuku vienoje rankoje vietoj ieties ir gražiom idėjom kitoje rankoje vietoj skydo. Kad ir kaip nuoširdžiai, net su piktu užsidegimu jis keliautų nuo vieno žemės gabalėlio prie kito, vis pasodindamas kokį gražų krūmelį ar medelį - ar daug atsiras žmonių, kuriems rūpės jų arime pasodinta gudobelė, ant jų tako sužydus liepaitė. Ar atsiras nors vienas, kuris pirmiau pagalvos apie grožį ir naudą žemei, o tik paskui apie malkas, lentas, javų lauką, patogų kelią.

Dar vis žvelgiu pro langą į takelį, nors gerai žinau, kad niekas juo neateis, vėjas pro trobelės pamatus įsismelkia į kojas, dargana veliasi į medžių šakas. Galbūt tikrai, galvoju, turėtų būti žaliųjų sekta, bendruomenė, kur vieni užsiimtų negerovių gamtai fiksavimu, kiti bylinėjimusi, kiti finansavimu, kiti ieškotų efektyvių būdų, sprendimų, kaip tą problemą išspręsti, keisti, kokiu praktišku būdu galima įrodyti ar pateikti tai, kas geriau. Bet viskas turėtų prasidėti nuo vieno, kelių žmonių su didele idėja, energija, užsidegimu, kurie savo gyvenimu praktiškai, realiai, apčiuopiamai rodytų pavyzdį, jog įmanoma gyventi ir kitaip, neapakus, neapkurtus civilizacija, ir ne tik už pinigus. O pirmiausia, manau, kiekvienas turi išmokyti save garsiai ir aiškiai kalbėtis su mažais augalėliais, kol praras visą savo išdidumą ir nustos pataikauti savo reikšmingumo jausmui. Tuomet, kai išgirsi, jog ne tik žmogus kalba, gyvuoja, turi savo jausmus ir poreikius, bet ir žemė alsuoja, ir paukščiai su tavim nori šnekėtis, ir medis prie tavęs glaudžiasi, - tuomet gal atsivers esminis suvokimas, jog turime paprasčiausiai žengti per šį paslaptingą pasaulį, nebūdami jam našta, jog galime bent jau gerbti peteliškės būties paprastumą ir kiek įmanydami prie jo priartėti.

Vėtros, vėtros. Ir jei dabar pustytų, tai užpustytų tikrai ligi kamino. Bet lauke visai šilta. Ant lango pamerktos žaliuoja alyvų, klevo šakelės. Vos keliom minutėlėm pailgėjo diena, per grūdą prašviesėjo rytai, bet žmogus taip išbadėjęs šviesos, kad kiekvienas trupinėlis gaudomas ir aiškiai juntamas. Per sprindį pasislinko Grįžulo ratai, iškišo žalzganus lapelius žieminiai svogūnai. Ilgai nusitęsusios žiemos šventės, bet nelabai kaimo glūdumoj jos išsiskiria iš kitų dienų, net nesuprasi, kam jos reikalingos. Gal kad būtų svaresnė priežastis dar kartą pasigerti, nes šiaip ar taip nėra per žiemą ką veikti. Kaimas visiškai išmiręs. Tik paslaptingai rūksta šen bei ten dūmelis pro medžius. Visi sulindę prie televizoriaus, o svaigalų prekeiviams tiesiog aukso laikas. Dabar juk nėra nei dainų, nei pasakų kaimo žmonių susiėjimuose, šventėse. Ir tos šventės lyg per prievartą kultūros darbuotojų organizuojamos. Visi niurzga atplėšti nuo butelio ir muilo operų, žiūri iš padilbų įsigūžę, kaip iš pelkių išlindę į šviesą. Įsikirte, lyg maži vaikai į čiulptuką, į savo butelį. Kitos rimtos priežasties susieiti kaip ir nėra. Juk dabar niekas neveja virvių, neplėšo plunksnų, nekulia jaujoj, kur visi smagiai braukdavo prakaitą padainuodami, pajuokaudami, viens kitą per dantį patraukdami. O po darbų iš kur tos energijos lig paryčių dar trypti kokį klumpakojį? Prieš pat naujus metus dar žmonės arė, o jau kitą dieną pakilo pūgos, suspaudė šaltukas. Sėdėdama menkoj, vėjų perpučiamoj trobelėje, puikiai pajuntu medžių galią, didžią pagarbą jiems. Iš dviejų pusių plyti plyni laukai, ir ten karaliauja vėtros, skersvėju perkošiančios viską pakeliui. O iš kitos pusės taip ir norisi prisiglausti prie medžių guoto, rūpestingai apglobiančio nuo vėjų. Sako, kažkada Lietuva buvo girių kraštas. Galėdavai kelias paras joti nesustodamas eikliausiu žirgu ir nepamatysi proskynos. Dabar aš aplink tematau tyrus, ir tik niekam netinkamose šlapiose daubose šiuša kreivi beržai, eglės, alksnių krūmynai. Miško giria niekaip nepavadinsi - vien tik medžių juosta drykso, iš visų šonų spaudžiama arimų, nuogų kirtaviečių, primenančių mūšio lauką su paliktais lavonais. Pereiti tokį miškelį tereikia kelių minučių nuo vieno krašto iki kito. Aiškiai nusprendžiu, kad žmogus yra virusas, ir labai bjaurus, kvailas, įžūlus. Kuo toliau, tuo labiau gožia ir įsigali ant savo maisto ir gyvybės šaltinio. Taip ir matau, kaip ant žydrojo, žaliai kaišyto žemės kamuolio kirba dvikojai vikšrai, kandžioja kiaurai, teršia ir žemę, spjauna ir į dangų. Mikrokosmosas - tai makrokosmoso atspindys, modelis. Parazitas, sunaikinęs savo grobį, arba žūsta kartu, arba suranda kitą maisto šaltinį. O gal žmoguje - viruse užprogramuota lėta susinaikinimo programa?

Kažkada instinktas sakė, jog viską valdo teisingi kosminiai dėsniai ir net neegzistavo tokie dalykai kaip depresija, beviltiškumas, beprasmybė. Viskas buvo aišku kaip diena ir naktis, žiema ir vasara, gimimas ir mirtis. Dabar gi vaikai yra neplanuoti, našta visuomenei. Plaukai yra netinkamos spalvos, o kūno išmatavimai neatitinka nustatytų normų. Darbas yra nepakenčiamas, bet gerai apmokamas. Arba tu išvis negali nieko dirbti, ką liepia širdis, nes turi šveisti plyteles, kol grįš vyras, parnešantis daug pinigų. Juk visa tai dabar yra „norma“, taip visi daro. Tu juk nesi Džonatanas Livingstonas Žuvėdra ar indėnė kažkur kalnų trobelėj. Ir kada mes taip įsmukom į civilizacijos kūną, ir kodėl taip įsmukom? Gal tai irgi dėl pataikavimo savo didybei. Vieną dieną žmogelis pajuto, jog gali valdyti ugnį, vandenį, žemę. Ir pasinėrė į tai be jokių stabdžių iki apkvaitimo. O jei ir atsipeikėjo kada - jau per toli nueita, belieka tik nerti tolyn. Iki apkvaitimo gerti ir išsprogdinti ištisus salynus, kad pamatytum kaip išsitaško nuo tavo galybės žaisliuko žemės gabalai ir sujuda net vandenynas. Iki apkvaitimo rūkyti, narkotizuotis ir išrėžti ištisą jūrą girių, kad kažkoks ponulis iš to pasidarytų pinigų ir atsisėdęs žibančiom fanatiko akim žastytų auksą. Sunaikinti visą tautą vien tam, kad valdytum naftos lopinėlį, už kurį pasistatytum deimantinį čiaupą karštam vandeniui. Ką gali įžvelgti toliau, apakintas vyno, godulio, malonumų, intelektualumo, jei ne vien uždarą savo kambarį ir neaiškų projektą priešais...

Obely čiauška zylutė, kažkur krūmynuose lyg aidas jai atliepia kita. Visai kaip mieste kovo mėnesį. O už lango vis dar purvinai balta ir rudai purvina. Beržų viršūnės rausta, rausta ir sustingsta sušalę. Alyvų pumpurai tvinksta, tvinksta ir vėl užmiega apmirę šaltyje. Vien žali upelio žolynai dugne siūruoja nepergyvendami, ar ledo mezginiai staiga juos papuošia, ar sniego kupstai ima kristi į vandenį. Ak, tie lietuviški ciklonai ir anticiklonai, per parą pasikeičiantys galybę kartų. Išeini ryte prieš vėją tikėdamas, jog bent grįši pavėjui, o perpiet tenka grįžti ir vėl prieš vėją. Pradeda slėgti begalinė žiemos spalvų monotonija. Gerai, kad dar saulelė kyšteli kartais šypseną. O žvaigždės taip žemai ir tokios ryškios, kad atrodo kaip žibintai, sukabinti medžiuose. Kaip alkanas žmogus sapnuoja maistą, pradedu sapnuoti žalią žalią tirštai sužėlusių dobilų lauką. O žvelgiant į dangų pro murzinai įskilusį langą, matau lyg miražą Kanarų salas iš atviruko. Sako, ten klimatas pats tinkamiausias gležnam žmogaus kūnui. Metų laikai beveik nesiskiria. Taip pat matau palmių bokštus, nerealiai baltą karštutėlį smėlį, kurį lengvai skalauja akių gelmės žydrumo vandenynas. Nei tau rūbų, kaip svogūnui, nei tau malkų ir krosnies, net maistas auga čia pat pakeliui. Galbūt ten atsiduri arčiausiai savęs ir gamtos.

Va, ir vėl pusto. Ir vėl teks krypuoti kaip pingvinui, kad nečiūžtelėtum pavojingai paslėptu leduku. O akyse tebespindi sapnas: gležnai melsva neužmirštuolė, krentanti man į plaukus, tik ta viena vienintelė skaistaus melsvumo neužmirštuolė. Čia pat lange - vien pavargę žalsvi svogūnų laiškai ir tiesiog gėdingai raudona kalankės kekė, dar kaktusai, turbūt irgi sapnuojantys savąją dykumą. Kartais galvoju, nuo ko gi prasidėjo tas beprotiškas civilizacijos šokis, primenantis spardymąsi pelkėje: kuo daugiau spardaisi, tuo labiau grimzti. Ištisi kilometrai girių paverčiami šiukšlynais, o, rodos, beribės vandenynų gelmės užverčiamos alsuojančiu mirtimi sąvartynu. Net danguje atsiveria „skylės“, o buvus derlinga žemė virsta druskinga dykuma. Ir visa, kas gyva, jau tegali gyventi zooaptvaruose, kad išgyventų. Ar ne absurdiškai skamba: aš tave uždarysiu į auksinį narvelį šilkinėm užuolaidom, tiksliai sunormuosiu, suskaičiuosiu, kiek tau reikia maisto, vitaminų, ir tu išgyvensi. Būtent - išgyvensi kūnu. Atminty iškilęs vaizdas iš didelių olandų šiltnamių: pasirodo, pomidorams augti nereikia žemės, jų daigai tik įstatomi į įtvirtintą maišą, o aplink daug kranelių, iš kurių nuolat kapsi ant šaknų visos „teisingos“ trąšos. Tikrai, pomidorai užauga nepaprastai dideli ir gražūs. Nė vieno nerasi su kokia menkiausia kliauda. Bet man, žemės vaikui, tai tik butaforinė apgaulė. Tos vargšės išprievartautos daržovių imitacijos beskonės ir bekvapės kaip plastmasiniai muliažai. Bet žmogus, matyt, toks pasipūtęs padaras, jam taip smagu save apgaudinėti ir vis labiau grimzti, žavėtis civilizacijos pinklėm lyg smagiu, bet beviltišku narkotiku. Prisivalgius tokių pomidorų, nesveikai kaip nuo vandens (mano akimis žiūrint) išpampusių svogūnų - tikrai reikia eiti ieškoti vaistinėje brangių vitaminų. Bet vitaminai sintetiniai, o kūnas dar nėra tiek mutavęs, kad mistų vien chemija. Ir vis dėlto nuo ko gi viskas prasidėjo? Gal tuomet, kai gudri žmogbeždžionė išmoko ne pirštu, bet pagaliuku išsikrapštyti skanių termitų ir tapo sotesnė už kitas kvailesnes. Gal tuomet, kai pirmykštis žmogelis išmoko nušauti grobį ginklu iš tolo ir nebereikėjo jo perdien vaikytis su akmeniu... O kai jis tapo sotesnis ir liko daugiau laiko poilsiui, ne vien mąstymui apie pilvą, kuo jis užpildė tą laiką? Gal kūryba? Tuomet šiais laikais visi turėtų būti nepaprastai kūrybingi, o menkiausia vinelė turėtų tapti nepakartojamu meno kūriniu. Juk iš tikro kūnui išgyventi reikia taip neįsivaizduojamai mažai, jei pagalvosime apie tuos, kurie gebėjo grįžti iš konclagerių ir dar tai aprašyti. Tai kiek gi reikia mūsų pertekusių kūnų sielai klestėti? Nejaugi tiek daug šlamšto turi vilkti ant kupros?

Apšerkšniję mėnulio sidabru naktys. Jaunamartės baltu skaistumu žibančios dienos. Saulė juokiasi vis aukščiau kildama veidrodiniuose sniego karolėliuose. Kaimo mokytojai, pririnkę šventėms dovanėlių, nutarė aplankyti daugiavaikes šeimas, apdovanoti vaikus ir paieškoti tuo pačiu dar neinančių į mokyklą. Varganai stūmėsi, klampojo „trys karaliai“ iki menkų trobelių vidur raistų ir kemsynų. Kiemuose daugybė šunų, pakrūmėse neprastai įrengtų naminės varyklų. O praveri namiūkščio duris - pilna vištų, ožka, katės, paršelis, žąsis ir būrelis sienų murzinumo vaikų. Vaikai „kultūringi“, paklusnūs, visai tvarkingai susėdę ant vienintelės sofos kambarėly ir tylutėliai žiūri į vienintelį daiktą (be sofos) - televizorių. Teisybė, jis rodo tik mirguliuojančią šviesą, bet vis užsiėmimas, priemonė palaikyti ramybę tokiame būryje. Kaip ir spėjo mokytojai, atsirado vaikų dar nelankančių mokyklos. Kai kuriuos reikėjo pamaitinti, aprengti, parodyti gydytojui. Atvežti į mokyklą pelkių vaikai ne šviesomis džiaugėsi, išpuošta eglute, knygomis, saldainiais, o pirmą kartą per savo dešimt metelių žibėjo akelės susižavėjimu išvažiavus toliau iš miškų. Ten, kur yra tokie dideli namai, tiek žmonių, mašinų (kuriame amžiuje gyvename?). Vienas žmogutis kaip sustojo klasėje prie kriauklės, taip per pamoką ir nesitraukė: ar gali būti kas stebuklingiau už kažkur prapuolantį ir negrįžtantį vandenį. Pažiūrėk į šį žmogaus vaiką didelėmis stirniuko akimis: ar neatrodo, kad tavo namai perkrauti šlamštu, daiktais, kaupiančiais dulkes, purvą, o naudojamų tik kartais todėl, kad taip įprasta, madinga, bet nepatogu ir prasminga? Ar nepastebėjai, kad šuniui, mašinai ar televizoriui tu išleidi daugiau pinigų nei mažajam žmogaus vaikui?

Tyluma, net šunys neamtelna nė iš vienos kaimo pusės. Termometro neturiu, bet kasryt pirmiausia žvilgtelnu į langus: kiek aukštai langą išpaišė lelijomis šaltis. Kuo aukščiau, tuo didesnis šaltis, o kai langas be menkiausio plyšelio pasidengia baltos šarmos užuolaida, vadinasi jau spigina virš dvidešimties laipsnių. Ką gi daugiau tuomet beveiksi, tik sėdėk kojas susikėlęs prie krosnies, megzk kojines ir filosofuok.

O mintys keistos, vis apie tą patį, kažkaip iškreiptai gyvenantį, žmogų. Jei anksčiau jis eidavo į medžioklę, kad parsineštų maisto, tai dabar eina parsinešti pinigų, kai pūna kilimai obuolių, o būriai stintų pačios nemokamai plaukia į tinklus. Bet kam tuo metu rinkti obuolius ir gaudyti žuvį, jei jų tiek daug, jog gali išdalinti nemokamai. Neapsimoka net konservuoti kitiems metams, kai galbūt jau nebebus tiek šviežių. Mes nebesidžiaugiam Dievo dovana, kad nors vienais metais visi galėsim privalgyt lig soties žuvies. Dejuojam, jog mažai pinigų, kai viskas supūva, pražūsta, prakeikti derliaus metai, kai viskas taip pigu. Viešpats ir tarpininkas pinigas, už kurį vėlgi perkam tuos pačius obuolius. Tuomet nėra ko nė stebėtis, kad didieji kaimo ūkininkai parduoda lig lašo dvidešimties karvių pieną ir už tuos pinigus perka parduotuvėj margariną, kefyrą. Nėra ko nė stebėtis, kai miestietės manęs, laikančios vieną karvelę, keistai klausinėja: O kaip tu darai sviestą? Iš kur tau užtenka pieno sūriams? Ar per naktį tirštai surūgsta pienas? Iš pradžių galvojau, kad tyčiojasi, erzinasi. O gal tai civilizuoto nuprotėjimo forma? Už pinigus gali nusipirkti visas pasaulio gėrybes. Bet ar įmanoma nusipirkti tai, ką pasidarai savo rankomis? Manau, kad to neprireiks „įkrauti gerąja energija“ jokiems ekstrasensams. Ar gali kas būti sveikiau, gyvybingiau nei tai, ką padarei su meile sau ir savo artimui...

Purienų takas, plukių kalva, ievų kalnas, tulpių sodyba ir pienių auksu nuberti laukai. Pirmos kaime kultūrinės pramogos, prasidedančios su pirmais žiedais. Šįkart - tai spektakliukas iš miesto su puikiais (net keista, taip neįprasta provincijoje) aktoriais ir primityvoku scenarijumi, su trisdešimčia žiūrovų, ir tie patys beveik vien moterys mokytojos.

Didelis perversmas prieš atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, atėjus naujam kunigui. Staiga, na, ne visai eilinis, pašventintas bažnytkaimis nušvinta dailiais šaligatviais, asfaltuotais keliukais, blizgančiomis parduotuvėmis, aikštelėmis. Visi sujudę sodina bulves. Kvapų ir spalvų žydėjimas tiesiog svaigina, užburia, įtraukia į kūrybą, jausmingumą, norą lėkti, kažką daryti ir jokiu būdu nesėdėti troboje, o gerte sugerti trumputį saulės ir žalumos sugrįžimo metą. Lyg skruzdėlyne sujudimas laukuose ir aplink trobas, menkuose kaimo keliukuose ir prie tvenkinių. Vakarais slėnius dar nugula šaltos miglos. Štai ir pirmieji žingsniai Europoje - iki referendumo netikėtai visiems sumokėjo už turimas karves, o po referendumo irgi sumokėjo tiek pat už turimas karves, bet tik kai kuriems. Tebesitęsia stumdymasis už brangesnes kėdes, tik jau europietiškas. Tiek čia tų brangių kėdžių mažoj Lietuvėlėj, ir tos jau gerokai aplaupytos. Turguj sužaliavo pomidorai ir pabiro viščiukai. Buvau sužavėta, nustebau, jog nuolatinė kryptinga kova, kad ir nedidelių jėgų, gali duoti kokį rezultatą: nors ir kokie pinigai buvo siūlomi, kaimiečiai nesusigundė pjauti šį mėnesį medžių. Sako: paukščiai dabar peri, žalieji supyks. Palauk malkų kelis mėnesius. Vadinasi, jau yra kažkoks supratimas, kad ir iš baimės, nesusigundė dideliais pinigais, nenusiaubė miško grobuoniškai.

Nekantriai laukiu, kol pražys vėliausiai prasiskleidžiančios juodosios tulpės. Jau matosi žiemos šalčių padaryti nuostoliai. Tikrai stiprūs buvo šalčiai, nors ir trumpi, bet nušalo rožė, vynuogė, kriaušė, viena obelėlė. O ir vieta po paparčiais čia taip mėgiama šalnų - ir žemuma, ir durpynai, kalnai, šaltiniai. Viskas daug vėliau pražysta, užauga, žiūrėk, netikėtai gegužės gale dar ir nušąla.

Nelabai tikiu žaliųjų pergale tokioje donkichotiškoje kovoje dėl žaliųjų plotelių didmiesčiuose. Tikrai reikia švento pašaukimo kovoje dėl kiekvieno medžio, kai kvadratinė pėda įkainota pinigais, snobiško grožio ir gėrio suvokimu, savanaudišku, lobistiniu, grobuonišku požiūriu, sveriant tik piniginės storį ir ponulio „aukštį“. Gerai prisimenu, kaip Vilniuje penkiaaukščio namo gyventojai kovojo dėl visai po langais augančio galingo ąžuolo. Nežinia, kam jis užkliuvo, bet dar sunkiau kovoti, kai medis priklauso lyg ir visiems, lyg ir niekam, o toks plačiašakis užtamsina daug langų. Vieniems trukdo lakštingala miegoti, kitiems - varnos, dar kiti siunta ant lapų ir gilių, „šiukšlių“ balkone, o kai kas sugalvojo būtent ten statyti reklaminį skydą. Jau buvo pradėtos pjaustyti mažesnės atžalos, išaugę iš galiūno, kai staiga tikrai lyg Dievas iš dangaus atėjo toks žvalus, raudonskruostis senelis su ilga baltutėle barzda, besiplaikstančiais baltais plaukais (gal tai buvo senovės žynio dvasia, saugojusi šventą medį) ir viskas pasikeitė, įvyko stebuklas. Nežinia, kaip jam pavyko susitarti, bet dabar nuolat, tam tikru laiku jis apeidavo visus medžius tam rajone su kopėtėlėm, su pjūkleliu, su žirklėm, su tepalu medžių žaizdoms. Jei reikėdavo, apgenėdavo, apkasdavo, pririšdavo ligotus medžius, gydydavo ar nupjaudavo, sodindavo naujus. Vienas žmogus, senukas, nemokamai, nepalieptas, gražiai, protingai ir su Meile. Dabar mes jo jau laukdavom pasirodančio, tupinėjančio aplink kiekvieną mūsų rajono medelį ir niekaip nepriprasdavom, nedingdavo nuostaba, susižavėjimas, stebuklo spindesys mūsų akyse. Ir globojo medelius Jis nebe vienas, būriais iš paskos traukdavo vaikai, rungdamiesi, kuris neš kopėčias, o kuris pjūklelį, kibirą. Pavasarį taip būriu nešdavo įkelti inkilus. Ir dabar dar matosi pro langą ąžuole įkelti tikrai, sakau, Švento Medžių Globėjo inkilėliai, nors ir to žmogaus nebėra. Dar kelis metus vaikai patys bandė pasirūpinti medžiais. Kažkoks vyras dar padėdavo vaikams kelis metus, bet taip viskas ir baigėsi. O kodėl? Neatsirado keistuolių, šventų žmonių, „baltų varnų“? Juk kiek nedaug reikia, tik - Meilės, ir eidama savo ąžuolų alėja prisimenu tą senuką. Eidama savo taku, kurio vidury sugalvojo išaugti išdykęs ąžuoliukas, nulenkiu galvą prieš šventą medį, prisimenu senuką. Juk galėčiau nupjauti - išdygo čia vidury kelio, galėčiau apeiti, prasikirsti kelią aplink, bet nulenkiu galvą prieš medį ir sieloj šviesiau.

„Kalbėk garsiai ir aiškiai, nusilenk prieš mažą ar didelį augalą, kol prarasi visą savo pasipūtusį išdidumą. Juk iš esmės mes ir augalai esame lygūs. Kada nors mūsų kūnas taps maistu augalams. Mes nesame svarbesni už jūos, kaip ir jie nėra svarbesni už mus“ (C.Castaneda).

Nubėgo pievomis baltutė šalna. Taip norisi ir man basai pabėgėti po tą baltumą. Iškenčiu nulėkti tik iki šaltinio ir atgal. Kojos dega lyg ant žarijų, bet smagu. Bobų vasara jau čia. Voratinklių mezginiai, žibą miglų perlais, braukia per nosį. Naivi paskutinės šilumos apgaulė - pražydę pienės, vienišo kibino violetiniai žiedai. Usnių pūkai - saujos švelnaus pūko - ritinėjasi žaisdami po randančią pievą, žėri rasomis. Pirmas nuraudo savo grožybe klevas. Berželiai dar dairosi aplink tik vieną kitą lapelį nugelsvindami. Ei tu, ten anapus, ar pastebi visa tai pro savo langą? Bet kam tau tai, kas iš to. Kvaila, tuščia romantika, mergužėlių paistalai. „Visas mūsų žengimas į priekį - tik pašėlęs pasiūlos ir paklausos raizgynas, kurį vadiname civilizacija. Ignoruojame natūralius savo kūno ir dvasios poreikius (fui, kaip nešvaru, vulgaru) ir tiek atbunkama, kad stimuliatoriai pakeitė jausmus: „nori artumo - imkis sekso, nori energijos - gerk kavą, nori išsilaisvinimo - gerk svaigalus, nori pasipuikuoti - rūkyk“ (Dao).

Rytas, išniręs iš miglų patalų. Voratinklių drobulėm nuklotos pievos. Gausybės paukščių giesmes pakeitė tik pečialindų tarškėjimas šermukšniuose ir kėkštų tratėjimas ąžuoluose. Tuoj baigsis ir bulviakasis. Dar šmėžuoja vienas kitas žmogelis bulvių lauke, bet greitai neišvysiu nei vieno, tik laukų laukai ir pievos. Menkas šįmet bulvių derlius, tačiau gausu obuolių ir grybų. Neprisirinkai Dievo dovanų, patingėjai, kitais metais galbūt nebus tiek daug obuolių, bet užderės kopūstai ar svogūnai, o dar kitais gal nerasi nei vieno grybuko, bet raudonuos gausybė didžiulių pomidorų. Yra kažkokie dėsningumai, kažkoks gamtos „išskaičiavimas“, kaip ir Mėnulio fazės, vis ratu besikartojančios ir (protu nesuvokiama) veikiančios per tokias tolybes: koks žirnio daigas išaugs, ar labai pasišiauš vandenynas.

Tik naktys dar šviesios lyg vasarą, dar neslegia rudeninė tamsuma savo nepakeliamu sunkumu. Spanguolių karoliai, pabirę pelkių laumėms bešokant, spanguolių ašarėlės, nuriedėję gegutei verkiant vasaros, nutiškę samanom Dievo kraujo lašai. Tai pelkių grožybė, apsvaigus gailiais, išklota įvairaus minkštumo, švelnumo, atspalvių, formų samanų patalais ir išpuošta spanguolių brangakmeniais. Nenoriu aš eiti iš čia, iš Gamtos dievų poilsio buveinės. Tokia tyluma ir grožybė, svaigsta galva ir siela. Sėdėtum sau amžiams samanų soste, atsargiai pirštų galais imtum iš minkštų kiminų po uogelę lyg paukštis ir dėtum švelniai į burną. Zvimbukai uodai, ir tie apsvaigę skraido, nušlama kranklys, pakraipo uodegą medšarkė, graudžiai sudejuoja kažkur už debesų gervės, nuklykuoja žąsys. Taukšt per smegenis, per girios pačią širdį šūviai. Mačiau, dieną būriavosi medžiotojai su savo margu dengiamu rūbu prie parduotuvės, pirko dėžėmis gėrimų. Suprask, medžioklės sezonas prasidėjo. Ir lyg kulka širdin, akmuo, trenktas į stiklą, dūžta girios dvasių stebuklas, magija. Visu kūnu pajuntu, kaip gali jaustis tas menkas kiškelis, ausyta lapė, baikšti stirna, paukštis, įsijautęs į savo giesmę, sutrikęs šernas, kai staigiai viską užtrenkia niekingo žmogiūkščio mirties šūviai. Ne, ne alkanas žmogus išėjo medžioklėn atsiriekti jam duoto gamtos pyrago gabalo, kad išgyventų, kaip ir visa gamtos grožybė. Nenoriu būt žmogum nei jo broliu. Lai amžiams liksiu spanguole, pasislėpusia po samanų kupsteliu, tegu menka skuja ant tako, varnos plunksna, kad ir musmire, tik ne žmogum.

Atrodo, tik neseniai siautė pavasarinės vėtros, o dabar jau šniokščia pasiutę vėjai nuo jūros, žerdami tai lietų, tai krušą. Staiga prašvito tankiausi krūmynai byrant lapams, nugelto beržai, upelis alsuoja baltu rudens šalčiu, o laumės lyg paklaikę audžia ir audžia baltas drobules visuose slėniuose. Nerimsta visa gyvūnija, jausdama rudens žingsnius: erkės byrėte byra, kimba kur papuolę, širšės spraudžiasi pro mažiausius plyšelius, kur šilčiau, pelės ne tik kambariuose, net ir ant aukšto šmirinėja, jaukesnio kampelio ieško, nė trys katinai nespėja gaudyti, lingės vis aršiau laigo po dangų ieškodamos grobio, o pulkai smulkių paukštelių apspitę kiekvieną medelį ar krūmą, kur yra dar kokia uoga ar obuolys.

Turėčiau sakyti, jog vieną rytą staiga atėjo ruduo, bet žinau, jog jis artėja jau nuo liepos vidurio. Labai mažais, vos juntamais žingsneliais, bet artėjo. Pirmiausiai galėjai pajusti tik jo kvapą, po to - šaltį, įsismelkusį į upelį, dar vėliau užaugę paukščiai paliko lizdus ir pakeitė spalvas. Gal keturiasdešimt gandrų suko ratus virš sodybos, vingiuodami vėjy atsisveikinimą. Tai jau buvo ženklas - ruduo, liūdesys, dargana, gūdi vienatvė be skaistaus jų švarkelio baltumo pievose.

Stoviu vieniša vienišam dideliam bulvių lauke. Ir kartu ta vienatvė yra Vienis su viskuo aplink. Aš sutelpu tam naiviam atrajojančios karvės žvilgsny, many sutelpa aukštų dobilų rausvas kvapas, pipirmėtės kutena nosį, aš sutelpu ir į debesies lengvumą, ir į vanago sparnų mostą, manim teka žemė, aš į ją įsilieju, klevas švelniai paglosto, šypsena atsakau į kaštono glamonę, kepštelnu išdykėlį beržą, o juoda katė, man pasilenkus prie bulvių, įsitaiso ant peties taip patogiai, lyg visuomet ten būtų sėdėjusi. Iš žemės atėję, į ją sugrįšim, žemę valgom, ja pavirsim ir patys. Juk tikra, gili tiesa žodžiuose: aš ir tu, mes - vieno kraujo. Aš, nusilpus pavasarį, geriu medžio kraują, valgau žolę, kad pasveikčiau ar pasisotinčiau, įkvepiu dangų, kad gyvenčiau, geriu šaltinio iš žemės gelmių trykštančius syvus. Didžios ir gausios Dievo dovanos, kad išgyventų glebnas dvikojis keistas padaras, nepaklusnus Dievo vaikas - žmogus. Ten reikia užkąst upelį, nes čia reikia kelio, čia reikia užtvindyt slėnį, nes ten reikia elektrinės, o čia reikia iškirst medžius, nes statysim namą.

Puikų pavyzdį apie civilizaciją, beprotišku greičiu lekiančią į priekį, kad sugrįžtų ten pat - į pradžių pradžią, papasakojo sūnus. Taigi - nervingai laša kranas. Ir ką su juo daryti, nelemtuoju? Pritaisyti tokį „molekulinį didintuvą“, bet vanduo bus per tirštas. Tada prijungsim „molekulinį mažintuvą“, bet vanduo tada per sūdrus. Gal padės skonio neutralizatorius? Bet nuo tokio vandens ima žagsulys. Reikia nusipirkt tablečių nuo žagsulio ir t.t., ir t.t. Iš to seka išvada: reikėjo nusipirkti naują kraną. O aš sakau: kam man tas kranas, jei galiu pasisemti sauja iš šaltinio ir atsigerti. Kiek problemų atkrinta ir į sąvartyną nereikia vežti senų daiktų. Ekologiškas geriamas vanduo, be atliekų, be priemaišų, be jokių tarpininkų ir nieko nekainuoja.

Taip tiesiog atsisėdu ant klevo kelmo. Puriai samanoto, lyg tamtyč apkloto patogiam pasisėdėjimui. O iš šonų vis dar kepurnėjasi kempinės (Phellinus), tvirtai įsikibę, bus kaip suolelis kojoms pasidėti. Ir kuo ne karališkas sostas apmąstymams, įsiklausymui, alksnių didybei linguojant šakų vėduoklėmis. Visa aplink tarytum užsklęsta bepaukštėj kapų tyloj. Net nejauku, kai visiškai nieko negirdėti, bet vis dėlto yra kažkoks garsas. Tik reikia man pačiai dar tyliau susigaužti ir tikrai išgirsiu liūdnos žemės šnabždesius. Jaučiuosi lengva kaip miglos, liūdna kaip lapų sauja, iš kurių jau nepririnksi saulės, ir mylinti kaip sodas, sugrįžus paukščiams, nors dar taip negreitai grįš jų giesmės.

Staigus mostas. Šniokštelėjo vėjas šakomis ir lyg stygą perbraukė, persunkusių lašų melodiją grieždamas. Ir vėl vatinė tyla. Netikėtas trakštelėjimas - ir nuūžė šnarantis debesėlis žvirblių. Tyliai, atsargiai, švelniom pėdelėm nutipeno katė. Taip greitai lekia debesys ir linguoja nendrės, o vėjas, kaip nematomas slapukas, vis groja dangaus ir pasenusių žolynų gitarom. Amtelėjo šuo, užsivedė gaidys gerklę laidyt. Tuoj pat, lyg iš snaudulio išjudintas, ir genys pradėjo tauškėt. O fonas visų tylos garsų - vienodas ir nenutrūkstantis upelio čiurlenimas. Kai nieko negirdi ir ima spengti - jis visad gyvas, amžina žemės gyvybės verdenė. Tokia ir Tyla.

...Bet kurgi čia man prisėsti. Suolelis apšnerkštas nuorūkomis ir dar nežinia kuo. Prie medžio prisiglausti irgi nesinori, nes aplink jį keliais sluoksniais mėšlas. Prie sienos glaustis negaliu, nes vėlgi išdrėbta kažkuo. Nešvara visur... O gal toje kavinėje, su alaus reklama, prisėsti? Bet ten reikia susimokėti, paskęsti rūkalų debesyje, bandyti kažką iškreiptai įžvelgti pro aprasojusį stiklą ir karančias tamsias užuolaidas. Įžvelgti - kaži ką? Ūžt, dunkst, pirmyn, atgal juostom, pliūpsniais, kąsniais, spjūviais važinėja mašinos. Jos kaip kokie padarai, visai neatrodo žmonių sukurti ir valdomi, beasmeniai, negyvi. Begalinis mašinų konvejeris - ūžt, žypt, čiūžt... Nesuvokiamai, nenutrūkstamai juda, dauginasi... tamsa ir ištisinis kauksmas užgula ausis, galvą. Ir negaliu suprasti, kas kauksmo šaltinis. Gal visas tas šniokštuojantis, alsuojantis, urzgiantis, cypiantis, žypsintis, kaukiantis miesto žvėris taip dvasuoja, tai jo gyvybė. Didelis žvėris, kuris ryja nekramtydamas, gal ir spėja dar kas šūktelt „ai!“. Cimpina užsilikę šunys ir katės. Kažin ar juos galima pavadinti gyvūnais, Gamtos dalimi, išdrįsusią taip priartėti prie šio Žvėries. Akys karščiuoja badu. Nukąstom ausim, uodegom, iškreiptom kojom, kailis panašus į nudrengtą, išpešiotą sintetinį kojų kilimėlį, koks tiesiamas tik apleistame kiaulių tvarte. Gamtos ar Žvėries dalis yra tie balandžiai, sužalotom kojom? Ir žmonės, jūra žmonių, į kuriuos gali žiūrėti be galo, bet taip ir nesupranti, kur jie juda savo amžinais labirintais, niekaip iš jų neišklystantys. Beveidžiai ir bejausmiai, o gal tik prisidengę nuo Žvėries... Jų jau niekas negali nustebinti ar išgąsdinti, net jei imtum žviegti, bandydamas perrėžti tą amžiną Žvėries kauksmą, šalmu užvožiantį galvą, smegenis ir jausmus. You like it?

Ar tai dar yra Gamtos dalis? O gal tik išsigimęs, vėžio iškleiptas pūlinys?

Sūnus pasakoja, jog mažiausiai žalos žemei daro kupranugaris, nes nuolat klajoja, o jo pašaras labai įvairus. Žmogaus maistas juk dar įvairesnis. Ar tik nereiktų grįžti prie klajoklių gyvenimo, kol pamažu visai neišnykom kaip dinozaurai, keičiantis klimatui. Ir ko gi mes būtinai įsikabinom į bulves ir batoną, dešrą ir pomidorus, bananus ir kavą? Juk kiekvienais metais negali sėti, sodinti į tą pačią dirvą. Turi ją vis keisti, atnaujinti, leisti kelis metus pailsėti. Bet žemės valdos - ne beribės. Tuomet pilama trąšų, kurios naikina natūralią mikroflorą, fauną. Dirbtinai verčiam, prievartaujam žemę, kad čia būtinai turi augti kukurūzai ar bulvės, ir niekas daugiau. Kažkaip užmirštama, jog fizinė galia nelabai ką reiškia, kuo didesnis spaudimas - tuo didesnė atatranka. Naikinamas unikalusis stebuklas - tropiniai miškai, nes žmogaus tingumas ir didybė nusprendė, jog ten turi augti tik ananasai ir vanilė, o po kelių metų tegu išsiplės tolyn arbatkrūmių ir kavamedžių plantacijos, nes bus pakilusi jų kaina. Mes patys save apribojam lyg tarp karcerio sienų. Neįsivaizduojamai kūrybingai įvairią Dievo kūriniją supaprastinam iki čipsų lygio. Net neparagavę visų jo vaisių, sunaikinam ir pasodinam vieną, bet aiškų, bulvių lauką. Jokių ieškojimų, kūrybos, gaišaties. Bulvė, ir taškas. Kiaulė, ir taškas. Kava, ir taškas.

„Šitiek pensijos išleidžiu vaistams, o, va, negaliu gaut man reikalingų migdomųjų“. Bet, močiut, juk nuo pat gimimo lakstei po pievas, štai šituos laukus, ar negeriau išgerti nemokamos, kvapnios, svaigios mėtų, valerijonų, vingiorykščių, šaukščių arbatos su medumi prieš miegą? „Fu, bet tai tik žolės, varputis, ir tiek. Tokių nė pavadinimų nežinau“. Štai kaip, argi ne beviltiškai giliai įsigėręs vartotojiškas, greitas, užmušantis virusas? Ir norisi prisiminti Jėzaus žodžius: žiūrėk, kaip paukščiai gieda, dainuoja, o nei sėja, nei pjauna, nei prakaitą braukia. Tiek prakaito, išlaidų, niurzgėjimų, ligų, kad vien išaugintum kviečių lauką. Tiek pinigų, kad nusipirktum dėželę raminamųjų, kurie veikia negaišuodami, staigiai ir užtikrintai. Paskui pirksim garantuotai veikiančią dėželę nuo galvos skausmo, po to - nuo skrandžio, vėliau - nuo širdies. Matosi, jog einam „turtingyn“ ir „sveikyn“. Atsitiesiu palinkus nuo daržo ir aiškiai lyg nušvitimas suvokiu - Dievas man davė laisvę ir džiaugsmą, gyvybę ir maistą, viską, ko tik man reikia. Tad kodėl aš turiu vaizduoti kankinę ir nepriimti Jo dovanų? Nejau vienam žmogaus pilvui reikia paskersti tiek gyvulių, suarti tiek laukų, nusiaubti tiek girių, kad susigriebtum, jog „pasauly vyrauja nutukimo tendencija“, tingumo, abejingumo, beviltiškumo. Man gėda vaikščioti ir nežinoti, kaip vadinasi šie augalai, ką turėčiau daryti su šia dovana. Jau seniai pajutau, kiek skalsos suteikia vien vasaros saulė. Maitina ir gydo ne tik tai, ką nusiskynęs įsidedi į burną, bet užlieja pilnuma spalvos ir formos, net pavadinimo skambesys. Argi ne stebuklas, jog maistas iš žemės - tuo pačiu ir vaistas, kurį net nejusdami suvalgom ir nejusdami gydomės, net nejausdami, kad sirguliuojam, nes kūnas kažkodėl būtent tuo metu pasakė, jog labai norėtų to šiltai geltono pienės žiedo. Arba lyg apkvaitę ieškom, žarstom po krūmu lazdyno riešuto, nes, matyt, tikrai reikia, jei šnabžda kažkas iš vidaus. Tu nurimk, įsiklausyk ir nereikės per daug vargti, - visa bus pasakyta.

Visą gruodį nesijautė žiemos. Žemė įmirkusi lietumi, šėlsta rudenės vėtros. Beržų rausvumas dažo įjuodusius plikus medžių guotus, juos puošia lazdynų gelsvi auskarėliai. Tamsiame fone visu sodriu žalumu išsiskiria eglės. Lietaus lašai nebespėja nukristi ir žybčioja vėjy. Bet jau per smiltelę, bent mirksniui prasimuša menkas saulės šypsnis. Jau jau, dar visai nepastebimai, bet jau išbrendame iš tamsybių meto. Ir ką gi galima nuveikti, kai kad ir kada pabustum - tamsu, perdien tamsu, vakare tamsu. Dienos šmėstelėjimo kaip ir nepastebi. Vis dėlto žmogus - šviesos, saulės vaikas. Pamatau kur tarp debesų juodynės saulės spindulėlį ir norisi ten bėgti, veidą ir delną atsukus, gaudyti, susižerti bent saujelę, prisiglausti, užkloti žiedus ir pumpurus, kurie, pasiklydę sutrikusiuose metų laikuose, bando žaliuoti, skleistis.

Taip atrodo, kad per mėnesį pasislinko įprastas laikas: gruodis tapo lapkričiu, o kovas - vasariu. Tik dangus, žemė ir Dievas turi savus dėsnius, jų žvilgsnis siekia daug toliau, aprėpia plačiau, tik jiems žinoti, kaip, kada ir kas teisinga ir turi būti. O ką gi vargšas, menkas žmogelis šitoj nesuvokiamoj platybėj... Jis gali bent jau nekenkti ir nesipriešinti dieviškajam planui. Teesi Dievo kūrinys, vienas iš sraigtelių, ir labai puiku, jei darbą atlieki gerai, pagal savo paskirtį. Blogai veikiantis mechanizmas taisomas, išardomas arba išmetamas. Beribėse visatose nieko nereiškia į žemių, vandenų gelmes nušluoti saują šen ar ten arba paversti dulke, dūmeliu. Ir Kūrėjas visada yra teisus, sumanęs iš to molio perminkyti kažką naujo, kažką geresnio. Bet koks žmogiško proto darinys iškart sugriūva, vos tik nustojama apie jj galvoti ir tūpčioti, o upės toliau šniokščia savo vaga, vėjai pučia, kaip jiems patinka, medžiai skleidžiasi, kai ateina jų laikas.

Galima buvo sėdėti ir dejuoti visą vasarą - kur dingo vanduo, kas kaltas, kuo reikės šerti gyvulius. Dėl rambaus nelankstumo turbūt ir dinozaurai išnyko, o musės ir žiurkės pergyveno ledynmečius, uraganus ir ugnikalnių išsiveržimus, ir tikrai pergyventų žmogų. Kol gyvas žmogus, jam visa yra duota. Ir Dievas daug arčiau žmogaus, nei jis pats. Štai žiūriu j šniokščiantį upelį ir mąstau: jei vasarą nebūtų buvę sausros, tai nuo dabartinių nepaliaujamų liūčių tikrai viskas aplinkui užtvintų. Tegu vasarą gyvuliams teko misti dilgėlėmis ir usnimis, trūko žolės žiemos pašarui, bet lig šiol daug kas gano gyvulius žaliuojančiame atole, taip sutaupydamas šieno, nors jau nedaug ir iki pavasario liko. Ir nė vienais metais neuždera viskas vienodai, net jei ir labai stengtųsi įsikišti žmogus su chemija, dirbtiniu šildymu, apšvietimu. Būna braškių ir pomidorų metai, būna visą daržą užgožę krapai, bet petražolės, nors taip gausiai sėtos, kažkur išnykusios. Būna, kai negaliu atsiginti nuo dilgėlių, o grybai tiesiog per namų slenkstį lipa. Būna keliais sluoksniais žemę užkloja obuoliai ir tuomet žinau, kad turiu jų prisiruošti ir kitiems metams, kad užtektų, nes tie kiti metai jau nužers kokių bazilikų ar serbentų gausybę. Ir visko tiek, kiek gana.

Visai nesvarbu kaip raitosi išpuikęs žmogiškas protas. Tereikia suvokti, ko reikalauja aplinkybės, daryti tai, kas tuo metu atrodo geriausia. Sausrai reikia ruoštis kaupiant vandenį, tačiau kvaila, net savanaudiška tuo metu sodinti rožyną. Ir kol darbai atitinka laiką ir žmogus nepalieka purvinų pėdsakų, tol jo veikla prasminga. Vargu ar negyvendamas vienyje su mišku vos į jį įėjęs pamatysi, kur lapė eina atsigerti arba kur voverė susikrovė maisto atsargas. Jų pėdelės žengia tik joms skirtu takeliu. Lapė eina atsigerti tik tuomet, kai to reikia, ir atsigeria tik tiek, kiek reikia, ir grįžta taip pat atsargiai ir minkštai, gal nė šakelės nepajudindama iš jai skirtos vietos nukristi. Tuo tarpu žmogaus pėdsakai matomi net iš tolo...

Tikrai Lietuva - ciklonų, anticiklonų kraštas, nepastovus, nenuspėjamas oras, kaip ir debesys danguje. Kartais galvoju - kaip čia kažkas gali augti? Bet ir dykumoj, ir Arktikoj yra gyvybės. O kartais pradedu manyti, kad reikėjo pasisėti bananų.

Gausybė begalinių šalnų pavasarį, sausra, liūtys. Dabar tiesiog kirviu kapok tirštą, drėgną tropinį karštį. Gaišta gyvuliai, nuo maro raitosi bulvių lapai, galvijai tiesiog apsėsti spiečių kraujasiurbių. Jau liepos pabaiga, o liepos dar nežydi, tik šiandien pražydo Joninių puošmena - jonažolė, vos pradeda sirpti smulkutės mėlynės, jazminas sukrovė kekę žiedų, aviečių uogų dar net nesimato. Šienapjūtė pačiam smagume, lietums sukėlus žolę, šieną reikia vogte išvogti, vos pagavus kokią dienelę be lietaus. Ar jis pakankamai sausas, ar ne, jau nė geriausi ūkininkai nepaiso - tik vežk, nes bus ne sausesnis, bet dar šlapesnis.

O vis dėlto vasara! Pats žydėjimas, žaluma, dangaus žydrumas, saulė ir gėlių jūros. Traukte traukia ant katilėlių kalno, išmezginiuoto ramunių garbanom. Toks svaigumas, jog galėtum čia numirti, rodos, net žemė skamba varpelių violetu, o dangus juokiasi ramunių baltumu. Argi ne širdies malonumas - žvelgti į grožį? Ar žmogų galima vadinti gyvu žmogumi, jei jis užmiršta širdį, ar jis gali tuomet būti laimingas? Kodėl visų genialių sugebėjimų neskirti apsiginklavimui, o tobula technika neužkariauti pasaulio? O toliau bandysiu užkariauti vieną mažą pasaulį, kitą didesnį, galiausiai - patį didžiausią, kiek sugebi aprėpti savo mažom, kreivom, ištįsusiom rankelėm ir amžinai karščiuojančiom nepasotinamom goduliu akim. Juk puikiausi miškai turi „duoti“ kelią „pažangai“. Paskutiniai miestų parkai - gyvenamiesiems betoniniams blokams. O kam įkvėpė šiuolaikinį žmogų dieviškasis Nevados kraštovaizdis ir daugybė kitų nuostabių katilėlių kalvų, ąžuolų giraičių, koralo salų? Gal tapybai? Fotografijai? Filosofijai?

Naivuolė, romantikė, tamsuolė kaimietė! Atominiai bandymai! Štai ten būtent puiki vietelė technikos samdiniams atlikti generalinę repeticiją: pakelti pasaulio sunaikinimo uždangą. Iškrypėliškai, išsigimusiai mąstysenai nesuvokiama: jeigu tarnas užgrobia valdžią, jis tampa tironas. Jeigu viską užvaldo technika, galas menui ir kultūrai. Širdis nusilpsta, ir tada žmogus miršta. Niekas nebežino kodėl, nuo kurio momento - kas svarbu? Todėl technika vertinama labiau už gamtą. Pinigai - labiau už laimę. O labiausiai vertinamas pelnas, labiau už sveikatą, už patį gyvenimą. Manau, kad tobula civilizacija gebėtų suderinti neįtikėtinus technikos laimėjimus ir neprarasti sveiko proto. Sunku išlaikyti pusiausvyrą, išsilaikyti vis per viduriuką, nekrypstant į jokį, kad ir labai žibantį, kraštutinumą.

Gamta juk niekada nesielgia pagal žmogaus teorijas, mokslas vis dėlto nepajėgus atskleisti gamtos paslapties. Todėl ir vėl elgiamės lyg paaugliai: nesuprantu, neaišku, nesugebu suvaldyti, tuomet reikia sunaikinti, išdraskyti, parodyti jėgą. Pasaulio šurmulys, kreiva poza. Bandai apgauti savo širdį, jog būsi laimingas apsikabinęs auksinį lietvamzdį, kai paslapčiomis priglausi delną prie vienintelės pienės, nežinia kaip pasiklydusios betoninių spąstų kamputyje.

Žiemą gyvenimas susitraukia iki mažo taško, sutelpančio mažoj, užpustytoj trobelėj po obelim. Nesimatytų nei jos, jei ne dūmelis, vinguriuojantis iš baltos pusnies. Trakši per naktį įšalę sienojai. Ryte svarbiausia - krosnis ir ugnis. Sunku išsiritint iš šiltų patalų. Bet sunku atitraukti ir basas pėdas nuo pabudusios ugnelės. Šnypščia vanduo puoduose, ir rąstai trobos sienose šildami dejuoja. Vos apgaravo langai, zylutės, užjutusios šilumą, jau ir krebžda prie jų. Last last - tykiai, lėtai, taip tobulai lengvai nuo stogo nunėrė naktinis paukštis. Dar gerokai tamsu, tad nematau, koks ten būtų, tik iš garso galiu vaizduotis, jog tai dideli, puriaplunksniai sparnai, vadinasi, ir paukštis nemažas. Jau kuris laikas jis atskrenda pasišildyti prie kamino. O ir jaunus katyčius pamėgo gaudyti. Tik kauksmas, kniauksmas, šnaresys lauke - jau ir nebėra vieno katyčio. Teks rangytis į kailinukus ir eiti pasveikinti šaltinį. Dideliais kąsniais snyguriuoja, slepia nakties slėpiningus pėdsakus.

Vos subruzdus su kibirais, tuoj gaidys užgydo, pasveikino, išvaikė paskutines, jei dar užsiliko, tamsybių dvasias. Ir kažin koks kupstas tolėliau prie upelio guli, dvasuoja, iš toli smirdi. Nejau vėl koks girtuoklis patamsiais įklimpo... jau kiek kartų būta, kad lygioj sniego baltumoj įsirioglina į upelį. Paskui eik, trauk juos, atkasinėk. „Padėk, pasakyk, tamsta, rytas dabar ar vakaras, ir kas esi, ir kame aš esu?" Gal ir geras toks gyvenimas - nuo griovio ligi griovio. Ir visa Visata su savo dėsniais, žvaigždėm, filosofijom, dievais, vėtrom, pinigais, postais sutelpa į kišenėje kliuksintį butelį. Anava, vėl šlumštelėjo, kojos ant tiltelio nepataikęs. Vėl pasakos istorijas, kaip šiltai sėdėjo po tiltu, vanduo čiurlena aplink, šalia gražiausios undinės tik raitėsi, tik šoko, dainavo. Gražu... Ir kur sutilpo tiek undinių, jei upelis tik žingsnio pločio, ligi kelių gylio, o po tilteliu tik vienas žmogus, ir tai sėdom, sutilptų.

Noriu karštos, aitriai kvapnios, svaigios vingiorykščių arbatos. Ir saujos džiovintų laukinių svarainių. Ir kvapnaus laukinių obuoliukų džemo ant balto sūrio. Ir šaukštais teptis iš dubens pavasarinių pienių geltonio sviestą. Vien pažiūrėjus - taip sotu, tirštai šilta ir jauku namuos. Bet dar neparsinešiau vandens iš šaltinio. Bus pirmas ryto takutis, pasveikinantis šaltinį. Net gaila minti skaidrų, nepalytėtą baltumą. Kad taip sklęstum lengvai lengvai paviršėliais, vos kliudydama vieną snaigutę, lengva kaip stirna pavasarį ant rugienos, kaip kurapkų pulkelis, debesėliu vis prieky pakylantis ir savo smulkučių pėdelių raštais rašantis laišką - gal žolei, miegančiai po pusnim, gal balzganam debesėliui, gal apsnūdusiai saulelei. Kad ir apsnigti, baltuoja karklų kačiukai, dar iš rudens iškišę nosytes. Alksnių apkūnūs pumpurai aptekę varvekliais, kuriuos būtinai visus noriu palaižyti. Jeigu žiūrėčiau tik į viršų, į šaltinio beržą, sakyčiau - pavasaris čia pat, taip jis šiltai įraudęs ir linguoja žirginiais. Šaltinis, aišku, lyg oazė apsikaišęs žolynais, žaliuoja tarp pusnių. Pasemiu vandens ir pro kraštelį žiūriu - o gal ims ir sušvis purienų geltonis vidur žiemos, juk lapai taip žaliuoja šaltinio teškenami... Kaip toj pasakoj žibutės žiemą, juk galėtų ir purienos sau pražysti. Ir kiekvieną kartą nepatingiu prieiti pasižiūrėti - gal kokio jau sukrauto žiedpumpurio nepastebėjau.

Įkvepiu Meilę Gyvenimui. Įkvepiu Saulės Šviesą. Ateidamas kalbėk apie meilę. Išeidamas kalbėk taip pat. Tegul siela ir protas sutartinai eina į šviesą ir tegu neįvyksta nieko, kas pasitarnautų blogiui. Štai tokia mano rytinė malda.

Jau kadais nebėra gandrų. Miške taip tyku be paukščių, lyg užsimerkiant prieš mirtį. Apmirti tam, kad užgimtum naujai. Nuo Joninių minkštais negirdimais katės žingsneliais atitipeno ruduo, atnešdamas atsisveikinimo su saule liūdesį. O vieną rytą pramerki akis ir šast - perbrauktas geltono dažo teptuku, slepiasi šermukšnis po uogų sagėm. Bet vis dar nesinori tikėti, vis dar trini akis, gal tai tik sapno nuotrupos. Juk lietui taip dosniai atgaivinus po vasaros traškios sausros, žolės žalumas tiesiog netelpa akyse. Vėl pražydo pienės, lubinai, rasakilos, pabiro neužmirštuolių žydros pėdelės. Ir čia pat plumsi obuoliai, šypsos kardelių žiedai, linguoja jurginų marga didybė, pakvimpa bulvienojai. Tai nepaprastas augalas, tai vargdienių duona - bulvė, tik neseniai lingavau galva, kad nebus derliaus, vieni gumbeliai, žirneliai išdžiovinti net braška, bet tereikėjo savaitėlės lietaus - ir kaitrų lyg nebuvę, bulvės vėl suvešėjo, didelį derlių davė. Jau tikrai dangaus vandens nepritruks, sminga koja minkštai į miško samaną, be grybų iš miško negrįžti. Toli nevaikščiojus, tuoj pat pakrūmėm pilną pintinę prisirenku lepšių, kazlėkų, raudonikių. Žiū - angis taiko, kur čia aukščiau susirangius apdžiūt nuo šlapumo, gaudyti šykštų spindulėlį pro krūmynų raizginį. Užstojančių lapų jau mažiau, bet ir debesys nuolat tamsūs, pažeme velkasi, stebuklas, kad iš kažkur atsiranda menkas spindulėlis ir pelkių rangiai karalienei, o ji, nieko nelaukusi, ir susiraito ant samanoto kupsto pasišildyti. Gražu, bet ir šiurpulėlis nubėga: vienas sprindis, užkliūsi ir pažinsi gyvenimo ir mirties saldybę. Argi daug žmogui reikia? Va susisuks galva nuo gailių suktinės, pliumptelsiu į raistą ir nuvingiuosiu kartu su angim, nei kas ras, nei išgirs, nei ieškos. Kairiojoj pusėj ta saulė, greičiau bristi iš čia tolyn, kol nepaviliojo miglų dejonės svaigios. Neieškančiam, nesinešiojančiam pikto miškas dosnus, niekad neišeisi tuščiom kišenėm, be lauktuvių. Taip beskubant j saulės pusę, nors ir kaip samanos maloniai gobė kojas kviesdamos stabtelti, priglusti, akyse užsiplieskė raudona pievelė. Tartum tvarkingai specialiai išrikiuoti samanoti kelmai ir bruknių karolių pripilta, pribarstyta. Tik sėsk ant kelmelio, nulenk galvą ir žerk, žerk į saujas, į burną. Tiesiog pačios uogelės raudonskruostės byra gausybe. Turėjau net skarelę nusirišti, nejau paliksi. Tokia dovana ne kasdien gaunama. Nesusikrausi nei manos, nei malonės atsargų, bet kiekvieną dieną, akimirką gali džiaugsmingai priimti, kas dovanojama. Žmogui taip sunku suvokti savo menkumą, o dar sunkiau suvaldyti savo didybę. Kas jis skruzdės, paukščio, medžio akimis žiūrint? Ogi niekas, toks pat, vienas iš jų, iš mūsų, arba priešas, kurio reikia saugotis, gintis, arba prašalaitis, kuris prašniokštė triukšmingai pro šalį, palikęs savo dūmų kvapą, ir gerai, kad neužkliudė. Nei viena angis, vilkas, erškėčių krūmas neužkliudys tavęs, jei nekiši rankų, neužminsi. Kiekvienas linkęs vaikščioti savo keliais, saugoti savo namų teritoriją ir jei ima elgtis kitaip, grobuoniškai, priešiškai, vadinasi serga, kažkas sutriko, suiro, atsirado tuštuma, kurios vietą bando užpildyti blogis. Ir ne iš išorės kyla blogis. Sielos dievišką buveinę sugriauna ne tai, kas yra ar vyksta šalia, o tai, kaip reaguojame į tai viduje. Realybėje nėra nei blogio, nei gėrio, kaip ir nėra laiko, uždaryto laikrodžio dėžutėje, į kurį mes taip kabinamės. Matyt, žmogus savo menkume jaučiasi saugesnis prieš neaprėpiamą pasaulio didybę, uždaręs save į kokią nors dėžutę, suskirstęs į „stalčiukus“ savo suvokimu kuriamą gėrį ir blogį.

Ak, paukščiai, broliai, Gyvybės medžio sergėtojai, žinių nešėjai tarp žemės ir dangaus. Juk į jus žiūrėjo žmogus, kai išmoko tingėt ir pavydėt. Kaipgi jūs, tokie menki padarėliai, gležnomis plunksnelėmis gebat taip lengvai sklęsti ir nieko nebijoti, tokį, rodos, sumanų žmogų pralenkti. Skraidėt savo didybėj, gamtos vienovėj ir niekuo neužkliuvot. Visa žemės lopšy turi savo tvarką ir vietą ir visi jsitenka, tik va žmogų, neramų padarą, kažkas graužia, kirbina visur ropštis, ardyti, užimti, pasiekti, nusiaubti, nušluoti, statyti, ir perstatyti. Per tą didžią puikybę, matyt, ir dingo, subiro galingos civilizacijos, pasiekusios tokią žinių gausybę, kurių didžiumos nė dabar mokslininkai neišmano. Būta ir dabar yra tokių, kur suko upės vagas, apsodino dykumas, stabdė jūrų bangas, statė neaprėpiamai aukštus ir puošnius pastatus, bet anksčiau ar vėliau visa virto ar virs dulkėmis, vėl įsiliejus j gamtos vienovę, o įkyruolius ir pasipūtėlius ji turi galybę būdų apraminti, pasitelkusi uraganą, potvynį, sausrą ar ligų epidemiją.

Išmoko žmogus skraidyti aukščiau ir toliau už paukštį, matyti tolimas žvaigždes, fotografuoti iš arti planetas, bet, pastebėjau, taip jau būna, kuo aukščiau sėdi, toliau matai, nežinai, kas tau po kojomis dedasi. Net išsižiojau, kai vienas „aukštas bosas“ ėmė itin „moksliškai“ aiškinti: „man patinka kasmet važiuoti į safari medžioklę, aš tik padedu tokiems retiems gyvūnams kaip drambliams, raganosiams, begemotams susireguliuoti populiaciją“.

Žmogus susikuria patogią civilizaciją, kuri jį patį ima slėgti triukšmu, daiktų gausybe, šiukšlių kalnais, neišbrendamais darbais ir problemomis, o tuomet ieško tolimo kampelio, salelės, trobelės. Vadinasi tai pabėgimu nuo civilizacijos. Pati civilizacija ateina iš paskos - tiesiami nauji keliai, klojami kabeliai, statomi mūrai.

Tik ką daryti, kai pradeda trukdyti tokie „miestietiški“ paukščiai kormoranai, visa jų triukšminga, žuvimi pradvokusi kolonija? Juodkrantėje ir prieš 120 metų būta kormoranų kolonijos, be to, jie Lietuvoje perėjo iki 1985 metų, kai pirmas lizdas buvo rastas Elektrėnuose. Dabar, pagal klaipėdiškį gamtininką poną Gražulavičių, Juodkrantėje kasmet peri apie 3 tūkst. kormoranų, o neperinčių - penkiskart daugiau. Žvejai teigia, kad šie paukščiai išgaudo apie 500 tonų žuvies, tačiau dar daugiau jie žaloja savo snapais. Aplinkos ministerija paskyrė 50 tūkst. litų kovai su žuvėtais kormoranais. Tereikia pažiūrėti, jau ne pirmą kartą, kiek chemijos, nuodų, šiukšlių suversta „suslėpta“ į vandenis ir tik stebėtis tenka, kad išvis dar plaukioja kažikokia žuvelė nususus. Dabar jau vyksta kautynės tarp žvejų ir paukščių, nepasidalinant mailiaus... Diduma kirų pasidavė, jau atsitraukė nuo vandens. Senoliai neslepia nuostabos: kur tai regėta, kad kirai baltais pulkais vidury laukų paskui žagrę sekiotų“. Ekologo E. Paplauskio įsitikinimu, rojų kormoranams Kuršių mariose sukūrė patys žvejai, išgaudę stambias žuvis ir palikę smulkmę - plakius, pūgžlius, ešeriukus. Paplauskis ir Gražuliavičius padarė išvadą, kad kuo daugiau mariose žvejos įmonių, tuo daugiau gyvens kormoranų, nes išžvejotos plėšriosios žuvys nebesumažina smulkiųjų kiekio, o tai atlieka jomis besimaitinantiems paukščiams. Kartu su kormoranais naikinami, baidomi ir šalia įsikūrę garniai. Apie juos kažkodėl nutylima.

Galima siekti pergalių miestuose, kurti didingas civilizacijas, jei jau šito taip norisi, bet svarbu atminti - jose mažai kas vertinga. Miesto gyvenimas - darinys, kuris sugriūva, kai tik nustojama juo rūpintis O dar nė viena skruzdė neišnyko džiunglėse vien todėl, kad žmogus ja nustojo rūpintis. Tiksliau sakant, neišnyko vien todėl, kad žmogus nesugalvojo ja pasirūpinti.

Tiek sniego per visą žiemą nebuvo, kiek kovą. O jau ir varnėnai, ir vyturys turėtų parskristi. Lapė - ir ta gudruolė, nemina lig kaklo paskendus per laukus, išilgai upelio stypina, saugodama uodegą, kad sniego gurvuolės nepagadintų jos purios grožybės. Saulės dienų skaistybė. Jei nežiūrėti į sniegus, taip ir norisi lyg katei susirangyti ant kelmelio ir snūduriuojant kaitintis. Gerokai nutįso dienos, ryte pašoku, vis galvodama, kad pramigau. Paguodžia akį žalumėlė, vazone sudygus. Tikrai pavasaris, nes jau pradeda norėtis kažko žalio, šviežio, sultingo, kad ir jaunų dilgėlių košės. Svarbu, iš įšilusios žemės glėbio bundančios, nerimstančios gyvybės. Ak, kur dar tie begaliniai rytai, ilgi vakarai ir lakštingalų naktys...

Jei sugalvos staigiai atšilti, bus nemaži potvyniai. Ir vis tiek ši žiema buvo keista. Per visus sniegus ir šalčius alyvų pumpurai sau žaliavo, beržai raudo, apsiklėtę žirginiais, kadagiai tiesiog užsigožė daugybę uogų. Lyg ir šalta atrodytų, bet saulė švelniai kaitri, o vidinė šiluma per visą žiemą taip ir neatvėso. Nežinia, ką tai pranašauja. Štai pernai nuo pat pavasario iki pirmojo sniego būriai gervių neįprastai, nenatūraliai dejavo, būrėsi, sukosi. Pranašavo badą paukščiams. Žmonių aklumas juk beribis. Tiesiog apėmus isterinė psichozė dėl paukščių gripo. Vienintelę priemonę Dievu apsimetęs žmogus temato jėgą, militarizmą, naikinimą. Mat, jei viską sunaikinsi, išnyks ir problemos. Bet kažkodėl per prasta, per menka, per sudėtinga pagalvoti kitaip; jau kažkas kraupiai sunaikinta, ir tai suteikia tolesnę nebevaldomą žmogaus proteliu griūtį. Ar ne išmintingiau būtų jau netrukdyti Gamtai pačiai atsirinkti, susidėlioti, susitvarkyti taip, kaip tikrai reikia, o ne kaip žmogui šovė į galvą, vieną rytą ne ta koja iš lovos išlipus. Ateina laikas ir iš kalnų išsiveržia siaubinga ugnis, lava ir suodžių debesys, užstojantys saulę. Į košę akmenis lydantis karštis menkiausią gyvybę užkloja storu luobu neįkertama, sustingusia lava. Jeigu tik galėtų, žmogus, aišku užkištų tokius siaubingus dalykus, milijoninius nuostolius. Ar aš, stovėdama Dievo akivaizdoje, galiu tikėti žmogaus protu labiau nei Dievo? Ir štai praeis metai ir... o dieviškas stebukle! Mirusi juodoji dykynė, neįkertama jokiu žmogišku įnagiu, sužaliuos paparčiais, gėlėmis, krūmais ir medžiais dar vešliau, nuostabiau nei iki tol. Argi tai gali būti suvokiama žemiškai? Paprastai būtybei, kurią lengva sunaikinti menkiausiu krepštelėjimu? Argi tai paprasta suvokti, kad iš už vandenynų tolių kažkaip atskridus mažulytė gležna sėklelė sugebėjo prasiskverbti į juodąjį mirties akmenyną, išleisti švelnias, pūkuotas šakneles, o sustingusi baisioji lava pati džiaugsmingai prasivėrė ir atsargiai priėmė į savo glėbį saugoti ir globot, kad dar gausiau išpuoštų žaluma? Žmogus bijo to, kas nesuvokiama jo protui, kas gaivališka ir galinga ir visai neatitinka žmoniškų taisyklių ir sudėliotos tvarkos. Pirmykštis žmogus taip pat bijojo Dievo galybės, jam visiškai nesuprantamos. Bet jis visą priimdavo kaip Dovaną, o netektis suprasdavo kaip Auką. Ir vien todėl gaudavo dar didesnių dovanų, ne žmogaus surežisuotų, padiktuotų, brukamų per „durnadėžes“, rėkiamų iš aukštų paauksuotų bokštų, surašytų storiausiose knygose, bet tiesiogiai nuo Dievo per Gamtą, Dievo kūriniją. Kūdikiu prigludus prie Dievo skruosto, žaibai atskleidžia, kokia staigi gali būti mirtis ir koks efemeriškas gyvenimas. Bet po mirties visada randasi gyvybė. Šventasis puošimosi menas: plaštakės plaukuose, jonvabalių deimantai rūbuose. Motinos vilkės pribaigtas mirtinai sužeistas vaikas parodo, kas yra tikras gailestingumas - mirštančiam leisti numirti. Pūkuoti vikšrai, kurie nuo vėjo vis krisdavo žemėn, bet tuoj pat vėl ropštėsi į medį, moko atkaklumo ir kantrybės. O jų kutenantis prisilietimas prie rankos leidžia patirti, kiek įvairiausių pojūčių gali teikti lytėjimas.

Ak, kaip dažnai negyvoji materija užstoja, pavergia žmogų, ir jis nebemato tikrojo pasaulio grožio ir švelnumo.

Pačią pirmą vasaros dieną nugurmėjo griaustinis. 0 tuomet, kaip sakydavo močiutė, jau gali lakstyti basas. Takažolių vešliu trumpučiu kilimu po visą kiemą. Joks subtiliausiai padarytas žmogaus rankų kilimas negali prilygti gyvam žolės žalumui, šiurenančiam basas pėdas. Tik tuomet gali tikrai jausti - aš čia, gyvenu, jaučiu, matau, vaikštau. Argi tai ne vienas iš galybės didžiųjų mane supančių stebuklų? Šermukšnis, apsigobęs skara baltų žiedų, stelbia aštriai saldžiu kvapu kitų žiedų prabudimą pievose. Šešėliuose slėniuose dar geltonuoja pienės. Dėl to jų geltonis dar tirštesnis, sodresnis, lyg medaus bučinys. Užmigti, jsisupti j nusileidusias į Žemę mažąsias saulutes ir nepabusti begalybės žydrumoj...

Jūra vis siunčia šiltus vėjus. Ir nepastebi kaip iš upelio šlaitų šast ir išnyra smalsios burbulių pumpurų galvelės, sulinguoja slapukės žiognagės. Vėjai šildys, o šaltiniuotas upelis vis šaldys, karščiausiom dienom jo vingių saulė nepasiekia, nejkaitina. Pažyra veronikų žydros sagelės, gelbstinčios nuo galvasopės. Skuba trumpo vasaros šypsnio lig Joninių atsigert rasakilų žiedeliai, toki mažučiai, kuklūs, vos apstebi- mi žalumynų kupstuose, o garbinti senovės alchemikų ir žynių dėl vieno vienintelio lašelio rasos, užslėpto apvalaus banguoto lapo pačiam vidury Pasileidžiu nuo kalvos kartu su pienių pūkais...

Po pirties, pakvipusios vingiorykštėm, jaučiuosi lengva ir galinti skristi, braškės, žemuogės, vėlyvos sodo obelėlės žydi visu gražumu, ir jei neapšals, nenusiaubs smaližiai varnėnai, derlius turėtų būti gražus. Ir ankstyvosios bulvės prie namų išdidžiai vešliais krūmeliais dairosi jau j dangų, bet nelabai drjstu dar džiaugtis visomis gėrybėmis, nes gerai pamenu, kaip vienais metais pačiam birželio vidury viskas kuo juodžiausiai nušalo. Ir dabar kreivai žvilgčioju, kai giedrais vakarais iš durpingų slėnių sūkuriuodamos ima kilti miglos, o upeliu nualsuoja baltas ūkanų žaltys. Tik nekilk, vėjau, prašau, nesklaidyk skaidrių laumių patalų, kad šaltais pirštais neužgultų man sodo žydėjimo...

Kažin, ar vasara taip suskambėtų vien spalvom ir žiedais, jei nebūtų paukščių, vien bežadė tyla, kaip pranašaujant grėsmę po trumpo saulės švytėjimo žybsnio. Juk jie ir parneša žemės pirmą prabudimą. Jų skambėjimas ir galybė, rodos, netelpa po kiekvienu medžio lapu, kiek tik jų yra. Klevo lapų delniukai glosto namo stogą, o varnėnai nerimsta naršydami šen ir ten po inkilą.

Jaunas kregždžiukas, dar su vienu užsilikusiu pūkeliu, bumptelėjo j lango stiklą ir dabar nustebęs dairosi, kas čia buvo. Visai pasimetęs pirmiausiai tupia man ant piršto. Niekad taip arti nemačiau, nelytėjau tokio trapaus ir tokio neįkainojamo Dievo meno kūrinio. Keistas paukštukas visai nesibijo, net jaukiai jaučiasi visa savo grožybe ant rankos. Neįmanoma atkartoti tų spalvų ir atspalvių besimainančių juodame jo švarkelyje. Ir, pamanykit, koks išdidus, mirksi akelių angliukais, pasimuisto patogiau įsitaisydamas lyg lizdely. Sulipdė šiemet lizdą kluone ant lempos. Tarpais pasišildys lempą įjungus, vaikus palinguos kaip lopšy, gudrumėlis...

Lingė ir vėl sukrovė lizdą prie to pačio tvenkinio, tik kitame krante, ir jau čiūčiuoja tris kiaušinius. Kol dar žiogai neparuošė smuikelių, tiksliai juos atkartoja nendrinis žiogelis - mažas paukštelis. Kai jis pavargs čirpaut lizdu susirūpinęs, siūbtels į pievas žiogai...

Protui progresuojant sparčiau už dvasią, gėriui ir žmoniškumui lieka vis mažiau vietos. Tai ar žmogus taps gėrio įsikūnijimu, ar apatijos, cinizmo ir technologijų pasauliu? Kiekvienas iš mūsų ir privalome būti tuo pokyčiu, kurį norime regėti pasaulyje.

Ramiai iš lėto atstypina ruduo. Gausus šįmet lingių pulkelis nerimsta, klyksi ieškodamas grobio šen bei ten. Išdidžiai rėžtelna sparnu erelis. Lapės, ir tos gal užuodžia artėjantį baltąjį badmetį, kad šmirinėja vis arčiau namų, o gal sausra taip visus nualino, nes visi paukščiai ir gyvūnai sudirgę, alkani, kaip niekuomet dažnai matau jų kautynes dėl kąsnio danguj ir žemėj. Pavasarį taip gausiai žydėjo, mezgėsi medžiai ir daržai, derlius turėjo būti itin gausus. Bet tik dar kartą suvokiau, koks didis turtas yra kiekvienas vandens lašas ir kokia vertybė būti vienyje ir harmonijoj su visa visame aplink. Pražudo saulė be vandens. Augalai, kiek turėjo drėgmės iš pavasario, taip ir sustingo nei augdami, nei megzdami vaisių, prisiglaudę prie žemės, susitraukę, laukdami lietaus malonės. Tarsi mėnuly dienos svilino, o naktys buvo šaltos ir nė lašo drėgmės. Ryto rasą jau teko užmiršti. Prieš dešimt metų spanguolyne dar braidžiau ligi kelių vandeny, ir daugiau ne tik kad nebuvo tiek vandens, bet išvis jis ilgainiui pavirto traškančia išblukusia samanų kupstyne. Ir visa tai pelkių draustiny. O laukų lygumose, kur koks vienišas medis šmėžuoja, kažin ar žmonės nesijautė lyg čirškinami keptuvėje? Bet vargu ar dėl to pasikeitė vartotojiška mąstysena, ar stabtelėjo, ar susimąstė, kad medis teikia vėsą ir užuovėją, kad pelkės yra gyvybės pradžia, kad upės ir ežerai - gyvybės šaltinių sklidini delnai, kad visa yra Gyvybė, gėris ir skalsa lik vienyje, kartu, darnoje. Skurdžiai, bet vis dar yra žalumos aplink mano namus, matyt, vien todėl, kad aplink tiek almančių šaltinių. Upelis neišseko, šaltinėlis gal tik vos drumstesnis. Menkas, susitraukęs bus derlius, bet dar ne badas. Nepatenkinta mūkė karvė pradžioje, kad negali braidyti lig kelių žolėje, bet priprato, mato, kad niekur nedingsi, geriau nebus, tad išmoko dailiai nugraužti, nesirinkdama, nepurkštaudama ir usnis, ir dilges ir net vingiorykštes, kurias šiaip jau tik ožkos mėgsta. Nežinau, kaip toliau reikės verstis turintiems pulkus galvijų, kai net vešlias pievas tokie pulkai nugraužia ligi žemių, o pieno gauna vos daugiau nei iš kelių gerų karvių. Ir, aišku, verteivos tuoj pat atranda nišą pasinaudoti žmogaus bėda, numuša mėsos ir pieno kainas. Žinoma, parduotuvėje kainos pakyla, bet žmogui, kuris augina ir gamina, kelis kartus mažiau mokama, nes, matot, sausra, nederlius, bloga prekių kokybė, šauksimės Europos paramos, nors net geriausiais metais nei vienam akropoly ar maksimoj neteko matyti to, ką užaugina čia, laukuose, dar niekur nemačiau tokio tiršto, riebaus sviesto ar pieno, kurį vos pamelžęs žmogelis skubinasi priduoti į pieninę, ar vos nukūlęs, veža supirkėjui grūdą. Vis galvoju, kur visa dingsta, parduotuvėse vien lenkų, olandų, kinų, indų ir kokios tik nori etiketės. Lietuvoje lyg ir nieks nebeauga, kartojama, kad visko perteklius. Ne man suprasti itin logišką logiką tų, kurie pasaulį matuoja pinigais. Tik gerai žinau, kad visad reikia eiti ten, kur labai traukia, ir atrasi tai, ko esi nusipelnęs. Byra takutis vėjų draskomais šermukšniais, barška šiurenamos linų sėklų dėželės, nedrąsiai prasideda rugiapjūtė. Neužmiršti nusilenkti saulei už dosnumą, šaltiniams už gyvastį.